Tiek jauniems, tiek vidutinio amžiaus žmonėms labai sveika bent kas mėnesį savęs paklausti: jei man būtų aštuoniasdešimt ketveri ir žvelgčiau į nugyventą gyvenimą, ką jame norėčiau pamatyti ir kuo džiaugčiausi? Taip galime pajusti, jog nebeverta delsti, reikia imtis savo siekių realizavimo tuojau pat, savotiškai apsidraudžiant, kad senatvėje nepristigtų jėgų.

„Bėgti paskui jaunystę mėginant prisivyti tai, kas seniai prarasta, būtų juokinga. Kaip ir mėginti išlikti seksualiai iki 80-ies. Atleiskite, bet tai kvepėtų patologija“, – šypteli teatro ir kino aktorė Eglė Gabrėnaitė, dabartiniame savo amžiuje atrandanti tai, ko jaunystėje neturėjo.
Prisimindama spektaklyje „Antigonė“ nuskambėjusius žodžius (“Gyvenimas tau pridėjo raukšlių veide ir riebalų ant kūno”) pašnekovė atsidūsta: „Norėtųsi, kad gyvenimas pridėtų ne tik tai, bet ir atsipalaidavimo bei išminties.“ Žvelgdama į jaunystės metus aktorė sutinka, kad gyvenimui persiritus į antrąją pusę žmogui tampa svarbu atsakyti sau į tam tikrus klausimus.
Ką būtent žmogus išgyvens grįžtelėjęs atgal (gyvenimo pilnatvę dėl sėkmingai realizuotų siekių ar skausmą dėl neįgyvendintų tikslų), psichologės dr. Daivos Selmistraitienės teigimu, priklauso tik nuo jo paties. Pasitaiko, kad sulaukus brandos imama gailėtis tų dalykų, kurie nebuvo įgyvendinti ankstesniais amžiaus tarpsniais, arba tų, kurių žmogus iš anksto nenumatė (pastarieji išryškėjo sulaukus brandaus ar senyvo amžiaus).
Tačiau, kaip primena psichologas psichoterapeutas Zenonas Streikus, nepasitenkinimas savimi, savigrauža ar gailėjimasis savęs dar nė vienam laimės nesuteikė: „Žmogus, vengiantis prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, mieliau kaltins kitus, pyks, teisinsis, skųsis ir gailėsis dėl praeities pasirinkimų, kurie nežinia kur būtų nuvedę. Kapstytis praeityje – visiškai bergždžias reikalas: jos vis tiek nepakeisi. Tačiau žmonėms, vengiantiems prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, tai tinka. Ne kiekvienas supranta, kad gailėjimasis savęs – savotiškas dabarties pakaitas (užuot virkavęs, kad prieš 20 metų nepasodinai ąžuolo, imk kastuvą ir sodink jį dabar). Tiesa, atrasti išminties ir palaidoti savo gailestį nėra lengva, bet tai atlikus pagaliau imama gyventi šia minute.“

Per mažai dėmesio artimiesiems

Pasidomėjus, ko gi gailisi žmonės, atgulę į ligos patalą, ilgametė slaugytoja, romano „Juodojo Mėnulio vaikai“ autorė Andželika Bubelytė mini per menkai išreikštą dėmesį ir meilę artimiesiems: „Žmonės gailisi per mažai laiko skyrę mylimiems žmonėms, nuoširdiems pokalbiams ar tiesiog buvimui su jais. Žvelgdama į juos suprantu, kaip svarbu džiaugtis kiekviena nugyventa diena: juk niekada nežinai, kiek tau to laiko likę: aruodai pilni, o gal tik saujelė kukli?“
Pašnekovės teigimu, svarbu suvokti, kad rodyti savo jausmus artimam žmogui – nieko gėdingo: juk gali išaušti diena, kai tiesiog nebegalėsime to atlikti (žmogaus nebeliks tarp gyvųjų). „Tai kodėl netapus geresniems ir atidesniems jau šiandien, kodėl nepasakius mums brangiems žmonėms, kad juos mylime? Kam laukti, jei galime apkabinti ir pabučiuoti šiandien?“ – primena A.Bubelytė. Jos teigimu, iš tiesų nelaimingiausi yra vieniši ir artimųjų užmiršti žmonės.
Amerikiečių mokslininkams atlikus tyrimus paaiškėjo, kad vienišumas gerokai sutrumpina žmogaus gyvenimą (vieniši žmonės juda nepalyginti mažiau, todėl tarp jų populiaresnės širdies ligos, dažnai prisidedančios ir prie mirties). Kalifornijos mokslininkai, remdamiesi atliktų tyrimų rezultatais, daro išvadą, kad gyvenimo trukmė tiesiogiai susijusi su tuo, ar žmogus vienišas, ar ne.
Su tuo linkęs sutikti ir 101 metų Lietuvos ilgaamžis Juozas Sarafinas. Iki šiol tebevaikštantis ir puikia sveikata galintis pasigirti senolis sako, kad jei tik galėtų atsukti laiko rodyklę atgal, stengtųsi gyventi įdomiau ir linksmiau. Jaunystės eliksyru draugus ir gerą nuotaiką vadinantis ilgaamžis mano, kad gyventi šiandien nepalyginti sunkiau nei ankstesniais metais: reikia mokėti prisitaikyti, jausti politinę situaciją, vien gerai dirbti nebepakanka. Vadovaujamą darbą žemės ūkio srityje daug metų dirbęs J.Sarafinas mano, kad žmogus gyvybingas tol, kol turi su kuo bendrauti.
„Ypač svarbu, kad bent santykiai su pačiais artimiausiais žmonėmis būtų šilti. Kad senatvėje tėvams nereikėtų graužtis, jog nesugebėjo ar praleido progas sukurti geresnius santykius su vaikais, netinkamai juos auklėjo, netinkamai elgėsi. Nes nėra nieko blogiau nei įtampa tarp tėvų ir vaikų. Tai reiškia, kad į tokią santykių aklavietę patekę tėvai bus vieniši“, – apibendrina D.Selmistraitienė.

Ir senatvėje reikia siekti savo tikslų

„Senatvė – vienas iš žmogaus gyvenimo reiškinių, dėl kurių galima krimstis, tačiau nepalyginti daugiau laimi tie, kurie nesikoncentruoja į senėjimą, o gyvena toliau siekdami savų tikslų“, – tvirtina Vilniaus universiteto Specialiosios psichologijos laboratorijos vadovas prof. Albinas Bagdonas.
Su juo linkusi sutikti ir E.Gabrėnaitė. „Kvaila bijoti to, kas vis tiek ateis, geriau jau senatvę pasitikti su daina“, – sako į gyvenimą filosofiškai žvelgianti aktorė. Jos pačios negąsdina su metais gilėjančios raukšlės veide ir žylantys plaukai.
Psichologų teigimu, gręžiotis praeitin ir svarstyti, ar tikrai nugyventa prasmingai, žmonės ima apie 50–70-uosius savo gyvenimo metus. Būtent tuo metu ir padidėja rizika prarasti gyvenimo ramybę.
Dvasinę ramybę žmogaus gyvenimo būties pagrindu vadinantis Z.Streikus mano, kad mažiausiai sunkumų ir neatsakytų klausimų kyla tiems, kurie neprasilenkia su svarbiausiomis vertybėmis ir giliausiais įsitikinimais.
„Žmogus – tikslo siekianti būtybė, todėl, jei tik jo nebėra, visa energija nukreipiama į savianalizę ar savigraužą. Kylantis gailestis sau sufleruoja, kad su savo įsitikinimais ne tik esame prasilenkę, bet ir dabar su jais nesugyvename. Pasiduoti kylančiam gailesčiui pavojinga, nes jis užvaldo mūsų pokalbius, mintis, galiausiai elgesį ir sąmonę“, – teigia Z.Streikus.
Kalbėdamas apie esminius gyvenimo pasirinkimus, dėl kurių dažniausiai ir gailimasi gulint mirties patale, psichologas atkreipia dėmesį, kad žmones gąsdina bet kokie pokyčiai: „Esame linkę užsidaryti į vadinamąsias patogumo ribas, vengiame iššūkių, tačiau esant šiai situacijai daugiausiai laimi asmenys, gebantys žvelgti į gyvenimą kaip į žaidimą. Jie geba išsiugdyti pasitikėjimą savimi ir priima visas nesėkmes kaip pamokas, neįstrigdami ties nesėkmėmis. Kartais žmonės tiesiog pamiršta, kad esminis asmenybės tikslas – nuolatinis augimas. Būtent jis ir padeda tapti laimingesniems. Žinoma, malonumo teikia ir trumpalaikiai dalykai, bet ilgainiui mes juos tiesiog pamirštame.“
Kaip sektiną pavyzdį šiuo požiūriu galima paminėti 86-erių aktorę Reginą Varnaitę, kuri, žvelgdama į nueito gyvenimo kelią, teigia, kad jos likimas susiklostė sėkmingai. Priešingai nei dauguma jos bendraamžių, aktorė iki pat šiol jaučiasi laiminga: „Esu laimingas žmogus, nes pasiekiau tai, ko norėjau. Siekiau būti aktore, ja ir tapau, mylėjau žmogų, kuris ir mane pamilo, susilaukėme dukrų, o dabar džiaugiuosi būriu anūkų ir proanūkių.“
Pasidomėjus, kas jai padėjo pasiekti gyvenimo pilnatvę, pašnekovė mini kryptingą žinojimą, ko nori. „Nuo mažens žavėjausi vaidyba, ją ir mano mama labai mėgo. Žinoma, ir nuo paties žmogaus, jo požiūrio į pasaulį bei charakterio labai daug priklauso, kaip susiklostys jo gyvenimas. Svarbu turėti ir ilgalaikį tikslą“, – tvirtina R.Varnaitė.
Dvejus metus vyresnio amžiaus žmonių gyvenimo kokybės veiksnius tyrusi Vilniaus universiteto doktorantė Urtė Lina Orlova atskleidžia, kad žmogų laimingą padaro gebėjimas būti reikšmingam ir galėjimas daryti tai, kas jam pačiam svarbu. „Bet kuriame amžiaus tarpsnyje daryti tai, ko labiausiai nori, yra didžiausia dovana, vertybė, o kartu ir laisvė“, – įsitikinusi pašnekovė.