Ekonomistai ir analitikai paistalais vadina bankininkų kalbas apie socialinę atsakomybę, apie rūpinimąsi klientų ateitimi ir valstybe: Lietuvoje veikiančių komercinių bankų veikla pastaraisiais metais paneigia bet kokį bankų geranoriškumą.

Rinkimų išvakarėse per Lietuvą nuvilnijo nauja kalbų apie indėlininkų santaupų apmokestinimą banga. Bet šįkart tokias kalbas varinėjo jau patys bankininkai.
Tiesa, dar pernai lapkritį žiniasklaidoje pasklidus panašiems pranešimams (kuriuos, beje, žurnalistai nugirdo bankų kuluaruose), Lietuvos bankų asociacijos prezidentas dr. Stasys Kropas dievažijosi, girdi, visiška nesąmonė apmokestinti santaupas, nes vyresni žmonės puls atsiimti indėlių ir juos vėl kiš į kojines. O toks indėlininkų elgesys, pasak komercinių bankų “advokato” S.Kropo pernykščio pareiškimo, smarkiai pablogintų bankų skolinimo, ypač verslui, situaciją. Mat net 78 proc. viso bankų paskolų portfelio sudaro vietos indėlininkų sunešti litai ir eurai.
Bet štai indėlininkams, kurių pinigų likimu pernai buvo taip susirūpinę bankininkai, šiemet mokamos palūkanos yra maždaug penkis kartus mažesnės nei statistinis infliacijos rodiklis ir kelis kartus mažesnės nei užsienio šalyse.
O paanalizavus bankų paskolų portfelio dinamiką per pastaruosius keletą “poburbulinių” metų tampa akivaizdu, kad jis nekinta: kaip subliūško, taip ir stirkso įdubusiais šonais. Nors bankininkai ginasi, esą nėra kam skolinti. Antra vertus, tos įmonės, kurios dirba su rimtais Vakarų partneriais ir Lietuvoje negauna paskolų, nevaržomai skolinasi Vakaruose ar netgi tos pačios Skandinavijos bankuose, kurių filialai pas mus tikrai nepasižymi lankstumu.
Taigi tiek su indėlininkais, tiek su paskolų gavėjais mūsų bankai dažniausiai elgiasi atžagariai, o neretai ir bjauriai, todėl visuomenė bankus dabar vertina kur kas prasčiau nei prieš penkerius šešerius metus, kai bankai buvo net įraudę nuo burbulų pūtimo. Tačiau patys bankininkai ir šiandien save vertina kuo puikiausiai ir labiausiai mėgsta kalbėti apie socialinę atsakomybę, tiksliau, kokie jie patys socialiai atsakingi. O kaip yra iš tiesų?

Prabangos neatsisakė net per krizę
Kovo 11-osios Akto signataras bankininkas Vladas Terleckas, išgirdęs klausimą apie bankų socialinę atsakomybę, trukteli pečiais: “Aš jos nematau.”
“Iš tiesų bankai ir socialinė atsakomybė yra viena kitai priešingos sąvokos. Jie, kaip ir bet kuris kitas monopolininkas, galintis nulupti 100 ar 200 proc. pelną, tai ir daro. Ir jokios lyrikos bankininkystės sektoriuje nėra – tik pelnas”, – atvirai rėžia finansų analitikas Vladimiras Trukšinas.
Tiek V.Terleckas, tiek V.Trukšinas pastebi, kad Lietuvos kredito įstaigų sektoriuje nesant reikšmingesnės konkurencijos bankai kaskart pateikia vis rafinuotesnių pasipinigavimo būdų.
Štai SEB bankas vasarop paskelbė įvedantis naują – sąskaitos aptarnavimo mokestį: už kiekvieną turimą sąskaitą reikia mokėti po vieną litą per mėnesį. O tai reiškia, kad, remiantis šių metų antrojo ketvirčio duomenimis, rodančiais, kiek kiekvienas bankas turi klientų ir sąskaitų, SEB banko klientai per mėnesį papildomai “sunešė” keletą milijonų litų. Ar tai nekvepia savotišku plėšikavimu, juolab kad kituose bankuose tokio mokesčio nėra? Vėliau tokiam bankui nebus sunku skirti nedidelį nuošimtį nuo šios sumos kokioms TV paramos akcijoms ir pavaidinti didžiulį socialinį jautrumą. Bet kaip tai atrodo, žinant visą kontekstą?
“Mane prajuokino Migracijos departamento darbuotoja, paklausdama, ar sutinku, kad už keičiamą pasą, be pakeitimo mokesčio, nuo mano debetinės kortelės būtų nuskaityti dar ir 2 Lt komisinių už šių pinigų pervedimą bankui. Pasiteiravau, ar turiu alternatyvą, – ji atsakė, kad turiu, galiu mokėti grynaisiais. Bet, pasirodo, už keičiamą pasą mokėdama grynaisiais turėčiau sumokėti dar didesnį komisinį mokestį – 3 Lt”, – su sarkazmo gaidele pasakoja Irma Baranauskienė.
Maža to, didieji bankai jau nebesiskaito ne tik su mažaisiais klientais, fiziniais asmenimis bei nedidelėmis įmonėmis, bet ir su verslo milžinais. Štai degalinių tinklą valdančios UAB „Lukoil Baltija” atstovai prieš keletą mėnesių atvirai pareiškė, kad mokesčiai, kuriuos verslas turi atseikėti bankams už klientų atsiskaitymą kortelėmis, yra plėšikiški, ir paragino savo klientus bei partnerius atsiskaityti tik grynaisiais. Mat, kaip pastebi degalų pardavėjai, dėl bankų lupikavimo už elektroninius atsiskaitymus kai kurių įmonių paslaugos ir prekės tampa nebekonkurencingos.
“Tokios gausos ir tokių didelių įvairių paslaugų tarifų neteko matyti niekur. Tai didelės sumos netgi tokios gerovės valstybės, kaip Švedija, gyventojams. Bet Švedijoje bankai šito nedaro, nes ten kiltų didžiulis visuomenės pasipiktinimas”, – tvirtina V.Terleckas.
Ir iš tikrųjų, kaip rodo Lietuvos banko pirmą kartą šiemet atlikta komercinių bankų mokėjimo paslaugų sąnaudų analizė, bankai tyčiojasi ir išsisukinėja ne tik prieš klientus, bet ir prieš savo veiklos pagrindinio cenzoriaus – centrinio šalies banko tikrintojus. Komerciniai bankai, pričiupti dėl plėšikavimo už kai kurias paslaugas, ėmė virkauti, girdi, jie pernai ne tik neuždirbo iš tirtų mokėjimo paslaugų jokio pelno, bet dargi patyrė beveik 100 mln. Lt nuostolių. Taigi jie ne tik ne lupikautojai, bet vargetų vargetos: girdi, negali nekelti paslaugų įkainių ir neimti komisinių, keletą kartų didesnių už tuos, kokius ima jų motininiai bankai savo šalyse (kur perkamoji galia keletą kartų didesnė), nes negalės išsimokėti šimtatūkstantinių metinių atlyginimų aukščiausiems administracijos vadovams, išlaikyti prabangių pastatų ir naujutėlaičių automobilių parko…
Bet naujasis komercinių bankų prievaizdas dr. Vitas Vasiliauskas bankininkams ūkiškai atšovė, kad gal užteks virkauti, nes tiesa kitokia: jokių nuostolių nėra, ir tegul bankininkai nevaro Dievo į medį.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-45-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.