Atšilus orams gatvėse atsivėrusios duobės ir vėl bus palopytos tik kur ne kur. Mūsų valstybė nebepajėgia prižiūrėti esamo miestų gatvių tinklo, todėl dar po dešimtmečio jų būklė gali būti katastrofiška.

Ar gatvėse ir daugiabučių kiemuose mažės duobių, ar bus sutvarkyti išklypę šaligatviai, o priemiesčių kvartaluose – išasfaltuoti dulkantys žvyrkeliai? Atėjus pavasariui tai rūpi daugeliui, deja, nieko paguodžiamo nei vienu, nei kitu klausimu pasakyti negalima.
Dauguma savivaldybių šiemet lėšų turės tik vienai kitai didesnei gatvei ar jų atkarpoms patvarkyti – didesnės apimties darbų ir gatvių rekonstrukcijų galima tikėtis tik išimtiniais atvejais. Dėl lėšų stygiaus užtaisyti pavyks tik menką dalį visų duobių, tad išvada vienareikšmiška: jokių esminių pokyčių gatvėse šiemet tikėtis neverta.
Ar mažės duobių daugiabučių kiemuose? Čia padėtis visai liūdna: daugelio savivaldybių valdininkai jau be užuolankų sako, kad šito tikėtis beviltiška, ir pataria gyventojams į savo kiemus investuoti patiems. Tą patį galima pasakyti ir priemiesčių gyventojams, kurie vis dar viliasi, kad valdininkai tesės prieš krizę duotus pažadus išasfaltuoti palei jų gyvenvietes einančius žvyrkelius, ypač jei gatvės atokesnės ir ten net nekursuoja visuomeninis transportas. Laukti gali tekti nežinia kiek, o sąžiningai sakant – jei šie darbai pajudėtų, įvyktų tikras stebuklas.

Laukti asfaltuotų kelių gali tekti visą gyvenimą

„Verčiau kelkitės gyventi į Užupį“, – tokio atsakymo, prieš kelis mėnesius susitikę su Vilniaus meru Artūru Zuoku ir paklausę, kada bus išasfaltuota nuo sostinės centro apie 16 kilometrų nutolusi Jaunystės gatvė, sulaukė šio privačių namų kvartalo, per metų metus susiformavusio plyname lauke, gyventojai. Pažadais išasfaltuoti gatvę jie buvo maitinami daugiau nei dešimtmetį, o rezultatų – jokių. Po pastarojo susitikimo su A.Zuoku daugeliui užgeso ir paskutinės viltys.
Į gyvenvietes be infrastruktūros atsikėlusiems vilniečiams teks įsisąmoninti, kad norėdami pagerinti savo gyvenimą kokybę jie turi tik vieną išeitį – investuoti į kelius patys. Tiesa, šansų, kad ir miesto valdžia prie to bent iš dalies prisidės, išlieka. Vilniaus politikai ir valdininkai jau kuris laikas bando pripratinti gyventojus prie naujųjų realijų, tarkime, pasiūlyta programa, pagal kurią savivaldybė sutinka prisidėti prie gyventojų infrastruktūros projektų lygiomis dalimis (pusę darbams reikalingos sumos skiria gyventojai, antra tiek – savivaldybė), kaip pastebi Vilniaus savivaldybės Miesto ūkio ir transporto departamento direktorius Virginijus Pauža, yra labai populiari.
Vilnius nėra išimtis – tie laikai, kai savivaldybių lėšomis buvo asfaltuojami keliukai atokesnėse privačių namų gyvenvietėse, jau grimzta į praeitį daugelyje savivaldybių. „Mums jau net nebežada, kad kada nors tuos darbus padarys“, – numoja ranka vienoje Kauno nuosavų namų gyvenviečių gyvenantis Tomas Andrijauskas.
Klaipėdos savivaldybės Miesto ūkio departamento direktorius Liudvikas Dūda, įsikūręs Labrenciškių individualių namų gyvenvietėje, sako, kad jis ir pats su kaimynais susimetė po 3500 Lt gatvėms išasfaltuoti. „Nes vasarą labai dulkėjo, tad nesinorėjo laukti. Reikia suprasti, kad visas gyvenimas gali praeiti, kol sulauksi finansavimo iš miesto“, – visus optimistus ant žemės nuleidžia L.Dūda.
Jis pastebi, kad Klaipėdoje jau atsiranda ir daugiabučių namų gyventojų, kurie, nebeapsikentę duobių, savo lėšomis imasi darbų, pavyzdžiui, pakloja ištisinę asfalto dangą savo kieme, kaip padarė vieni I.Kanto gatvės gyventojai. Kita alternatyva – laukti valdžios malonės, bet tokia diena gali ir neateiti, nes eilėje – daugybė laukiančiųjų. „Kiemuose padėtis labai bloga. Kasmet kiemuose padarome maždaug 150 tūkst. Lt vertės darbų, tad tvarkysime kažkiek ir šiemet, nors realus lėšų poreikis yra apie 3 mln. Lt“, – teigė L.Dūda.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.