Per pastarąjį dvidešimtmetį emigracija iš Lietuvos „iškirpo“ kone penktadalį darbingo amžiaus gyventojų. Šiandien lietuviai sparčiau sensta ir miršta, nei gimsta. Ką žada šaliai tokios niūrios demografinės tendencijos? Ar sugebėsime išlipti iš menkos gimstamumo duobės?

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Dar prieš trejus metus Jungtinių Tautų bei Eurostato ekspertai prognozavo, kad trijų milijonų gyventojų Lietuvoje neliks tik apie 2035-uosius. Vėliau patikslino, kad tai įvyks apie 2030-uosius. Deja, kad ir kaip gailėtume trijų milijonų, apie kuriuos dainuoja Marijus Mikutavičius, tenka pripažinti: kritinę gyventojų ribą peržengėme dar 2012 m., taigi šiandien mūsų telikę 2 mln. 945 tūkst.

Pasaulinės prognozės juolab neguodžia, priešingai, jau 2040 m. mūsų šaliai žadama vos 2 mln. gyventojų. Taigi kokios realios ir tikėtinos Eurostato prognozės Lietuvai?

Lietuvos socialinių tyrimų centro Visuomenės geografijos ir demografijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas doc. dr. Vidmantas Daugirdas aiškina, kad Lietuva dėl gyventojų mažėjimo šiuo metu pateko į itin nepavydėtiną padėtį. Remdamasis oficialia šalies statistika ir atliktu tyrimu „Lietuvos retai apgyventos teritorijos ir gyventojai“ mokslininkas sako, kad tapome retai apgyventu kraštu: „Devyniolikoje iš šešiasdešimties šalies rajonų savivaldybių gyventojų tankumas nesiekia nė 12,5 gyventojo viename kvadratiniame kilometre. Šis rodiklis leidžia teritorijas priskirti prie itin retai apgyventų.“

Netolygus gyventojų pasiskirstymas Vakarų ir Vidurio Lietuvoje, mokslininko tvirtinimu, nulemtas emigracijos, o retai apgyventose teritorijose – neigiamos natūralios kaitos. Būtent dėl šių priežasčių, jo aiškinimu, kasmet prarandame po didoką miestą gyventojų, o per pastaruosius 20 metų tokiu būdu atsisveikinome su penktadaliu gyventojų. Negana to, vėl ūgtelėjo mirtingumo rodikliai: nors pastaruosius trejus metus jie nedidėjo (skaičiuojant 100 tūkst. gyventojų), dabar vėl šoktelėjo lyg ant mielių. 2014 m. netekome 41 511 tautiečių, tai yra 573 daugiau nei 2012 m.

Jei tikėsime Higienos instituto Mirties priežasčių registro duomenimis, vis dar dažniausiai mirštame nuo širdies ir kraujotakos sistemos ligų, piktybinių navikų, išorinių mirties priežasčių – traumų, avarijų, savižudybių.

Pasilyginę su kaimynais estais (pagal Eurostatą) matome, kad jie šių problemų patiria kur kas mažiau: tarkime, 2010 m., skaičiuojant 100 tūkst. gyventojų, nuo širdies ir kraujotakos sistemos ligų mirė 416 estų (915 lietuvių), nuo piktybinių navikų – 270 estų (287 lietuvių), nuo išorinių mirties priežasčių – 48 estai (78 lietuviai) ir pan. Taigi nieko keista, kad savo ilgaamžiškumu garsėjančius europiečius (ispanus ar italus) mirčių skaičiumi 100 tūkst. gyventojų lenkiame vos ne dukart, o ES vidurkį – pusantro karto.

Pasilyginus kyla klausimas: kada mūsų valstybė ims taikyti veiksmingas sveikatos politikos priemones? Ar dar ilgai pagal Europos šalių sveikatos politikos vertinimą Lietuva atrodys gėdingai (mus vis dar lenkia Lenkija, Albanija, Vengrija, Baltarusija)? Juk tai akivaizdžiai įrodo, kad daroma ne tai, kas iš tiesų reikalinga.

Lenkiame ES vidurkį ne iš geriausios pusės

Prastai atrodome ir pagal vieną svarbiausių visuomenės gerovės rodiklių – vidutinę tikėtiną gyvenimo trukmę. ES šalių kontekste lietuviai ir latviai pagarsėję kaip gana anksti iškeliaujantys anapilin (pagal 2012 m. Eurostato duomenis, mes gyvename 8,4 metų trumpiau už ispanus). Vidutinė gyvenimo trukmė ES nuolat ilgėja ir šiandien siekia jau 79,2 metų, deja, lietuviai vidutiniškai tegyvena 74,1 metų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-51-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.