Didžiųjų Europos valstybių siekis bendradarbiauti su Rusija yra šimtametis strateginis interesas, kurio pakirsti nepajėgė nei Jungtinės Valstybės šaltojo karo laikais, nei, juo labiau, negali pakirsti Rusijos agresija prieš Ukrainą.

Dar gerokai iki Krymo okupacijos ir aneksijos, kuomet Maidane liepsnojo padangos, dažnas ukrainietis klausdavo atvykėlių iš Lietuvos: Kodėl Europa mums nepadeda? Kodėl Prancūzijai ar Italijai visiškai nerūpi, ką Ukrainoje išdarinėja Rusija? Kodėl Vakarai negali veikti kartu ir Amerika sako “kruškime Europą”, nes ši tikrai nesiims padėti Ukrainos demokratijai? Po to, kai Maidano pergalė išvirto atvira Rusijos agresija, dažnas Europos politikas ar žurnalistas apie naująją Ukrainos valdžią prabilo Kremliaus propagandos žodžiais. “Jie ką, nesupranta, kas įvyko” – dabar jau klausia netgi Briuselyje nebe pirmus metus dirbantys lietuviai.
Atsakymo, kad Europa myli Rusiją, jau nebepakanka. Dabar jau norisi suprasti, kodėl Nyderlandų užsienio reikalų ministras Fransas Timmermansas NATO ministrų susitikime sako, kad Aljansui apskritai nereikia dislokuoti nuolatinių pajėgumų prie sienos su Rusija? Ir kodėl buvęs Vokietijos kancleris socialdemokratas Helmutas Schmidtas Rusijos veiksmus Krymo pusiasalyje vadina “visiškai suprantamais” ir kritikuoja Vakarų reakciją į krizę, ES ir JAV paskelbtas sankcija vadindamas “nesąmone”?
Dažnas, bandydamas paaiškinti Europos nenorą pyktis su Rusija, sako, esą ES šalys, pirmiausia Vokietija, prieš kelerius metus atsisakiusi atominės energijos, priklausoma nuo “Gazprom” dujų, tad priversta tylėti. Teigiama, esą net 34 proc. į ES importuojamų gamtinių dujų atkeliauja iš Rusijos, tad europiečiai neturi kur dingti. Netgi JAV prezidentas Barackas Obama, aną savaitę atskridęs į Briuselį, siūlė europiečiams išsivaduoti nuo Rusijos perkant Amerikos skalūnų dujas. Jo klausiusi salė entuziazmu nespirgėjo ir plojo itin vangiai – B.Obama nepasirodė seniesiems europiečiams išgelbėtoju. Skirtingai nuo Lietuvos ir kitų Rytų Europiečių, kurie nuo “Gazprom” šianien priklausomi arba visiškai, arba, imant vidurkį, 80 proc., ir kurių požiūris į sankcijas Rusijai gerokai griežtesnis, nei “senųjų”. O jei prisiminti, kad ne vien dujomis gyva Europos energetika ir tikroji jos priklausomybė nuo “Gazprom” siekia vos 7 proc. – tokia rusiškų dujų dalis visame ES energetiniame balanse, tai “senųjų” ir ” naujųjų” europiečių požiūris į Rusijos agresiją darosi visai nesuprantamas: Tie, kurie turėtų bijoti Kremliaus ir tylėti, kad nesušaltų, bijo jo mažiausiai, tie, kurie galėtų gyventi ir be Rusijos dujų, labiausiai ragina įsijausti į Rusijos poreikius ir mažiau kreipti dėmesį į Ukrainos bėdas.
Raginantys Europą “išsivaduoti” iš “Gazprom” dujų, gerokai nustebtų, sužinoję, kad didžiosios Europos valstybės, pirmiausiai – Vokietija, jau šešis dešimtmečius daro viską, kad prisirišti prie tos Rusijos “dujų adatos”. Nes labai įtakinga dalis Vokietijos didžiosios pramonės ir senosios aristokratijos, neretai susijusios tarpusavyje ne tik verslo ir politiniais, bet ir šeimyniniais ryšiais, dar nuo XIX a. pabaigos mato Rusijoje strateginę partnerę ir Vokietijos galios šaltinį. Šios vokiečių elito dalies požiūriu, tiek Pirmasis, tiek Antrasis pasauliniai karai kuriuose Vokietija ir Rusija kariavo viena prieš kitą, buvo istoriniu nesusipratimu ir abiejų tautų tragedija. Tad reikia daryti viską, kas įmanoma, kad išvengti tokių dalykų pasikartojimų. O kas, jų požiūriu, gali būti geriau, nei abipusis gyvybiškas susisaistymas tokiais giliais verslo interesais, kad jie tampa gyvybiškai svarbūs valstybėms?
Dabartinė “dujų adata” iš Vokietijos į Sibirą pradėta tiesti iš karto po Antrojo pasaulinio karo, kuomet 1952-siais Vokietijos verslo gigantai: “Krupp”, “Mannesman”, “Otto Wolf”, “Deutsche Bank” sukūrė “Ost-Ausschuss” – Vokietijos verslo Rytų kryptį, skirtą ryšiams su Rusija (tuomet Sovietų Sąjunga) plėtoti. “Ost-Ausschuss” pirmininku penkis dešimtmečius buvo baronas Otto Wolfas von Amerongenas, plieno koncerno “Otto Wolf” prezidentas, kurio tėvas Otto Wolfas buvo iš tų didžiųjų Veimaro Respublikos laikų Vokietijos pramonininkų, kurie po Rapalo sutarties 1926-asiais metais pradėjo aktyviai dalyvauti Sovietų Sąjungos industrializavime. Ši Vokietijos verslo grupė nuo 1955-ųjų spaudė Vyriausybę atkurti diplomatinius santykius tiek su Sovietų Sąjunga, tiek su šios kontoliuojama Rytų Vokietija, kurios valstybingumo nepripažinimas buvo vienu iš Vokietijos Federacinės Respublikos konstitucinių principų. Tada ir prasidėjo pirmosios derybos su Maskva dėl dujų mainais į Vokietijos pramonės gaminius, kurioms tuometis kancleris, krikščionis demokratas Konradas Adenaueris 1963-siais, motyvuodamas nacionalinio saugumo sumetimais, užkirto kelią. Savo ruožtu, Vokietijos pramonininkai ir bankininkai įkvėpė gyvybės į vos vegetavusią Socialdemokratų partiją, 1969-iais atvedė ją į valdžią ir pradėjo “Ostpolitik” – Didįjį susitaikymą su Rusija. “Amžiaus kontraktas”, kaip jis vadintas Sovietų Sąjungoje – Sibiro dujos mainais į vokiškus vamzdynus – buvo pasirašytas po metų. Per sekantį dešimtmetį į Europą tiekiamų dujų apimtys vis didėjo ir 1980-siais siekė 30 proc. viso Vokietijos dujų suvartojimo, nežiūrint, kad tai buvo šaltojo karo laikai, o iš abiejų Elbės upės pusių stovėjo, nukreipusios viena į kitą patrankų vamzdžius, Sovietų ir NATO tankų armados.
Bet čia sovietai 1979-aisiais okupavo Afganistaną, 1981 m. Lenkijoje, sovietams reikalaujant, buvo įvestas karo stovis ir užgniaužtas “Solidarnoscz”, o JAV prezidentu išrinktas Ronaldas Reaganas pradėjo savo Laisvės žygį prieš sovietus.
Tačiau pirmąja JAV politikos auka tapo ne Sovietų Sąjunga, o į Sibiro dujas įjunkę europiečiai. Didžiuliu politiniu ir ekonominiu spaudimu (visiems Vokietijos, Prancūzijos, Italijos ir netgi Didžiosios Britanijos koncernams, kurie benradarbiavo dujotiekio iš Sibiro į Europą statybai, Amerika pritaikė sankcijas) amerikiečiai privertė Vokietiją sutikti, kad sovietinių dujų dalis jų rinkoje neviršys 16 proc. Visiškai atsisakyti Rusijos dujų europiečius net R.Reaganas priversti nesugebėjo. Vos tik šaltasis karas baigėsi, Vokietija iš karto padidino rusiškų dujų dalį savo balanse iki 30 proc.
Tad šiandien Europa, girdėdama Amerikos raginimus imtis sankcijų prieš Rusiją už invaziją į Ukrainą, mato ne ką kitą, o trijų dešimtmečių senumo scenarijaus pasikartojimą: Vėl tie Rytų Europiečiai (tik šį kartą ne lenkai, o ukrainiečiai, bet kuo jie skiriasi?) gadina mūsų šimtametį biznį su Rusija, o Amerika žaidžia jų pusėje prieš mus. Tai tegu patys ir kariauja, o mums NATO bazių Rusijos pasienyje nereikia. Tokia ciniška geopolitika.