Kodėl griauname savo valstybę

Jei ilgai ir nuosekliai griausime savo valstybę – mums gali pavykti.

Prezidentei sprendžiant, ar tinkamai vykdomas teismo sprendimas, Seimui norint tirti banko “Snoras” bylą, Atkuriamojo Seimo pirmininkui į šuns dienas dedant Konstitucinį Teismą, visažiniams viešiesiems rėksniams isterikuojant ir absoliutinant totalinę netvarką valstybėje, masinę korupciją bei sąmoningą kenkimą mūsų valstybei, kasdien savo valstybę pamažu ne kuriame, o griauname. Jei ilgai ir nuosekliai griausime – mums gali pavykti. Tik ar tuomet būsime laimingi? Užuot kantriai kūrę, susinaikinsime.
Politikams, visuomenės kritikams trūksta meilės savo valstybei ir konstitucinės kultūros. Atskleidžiant negeroves ir trūkumus dažnai džiūgaujama ir mėgaujamasi aptiktais skandalingais faktais. Viską skubama sumaišyti su purvais, dažnai ne tik neišklausius kitos pusės, bet net neįsigilinus į faktines įvykio aplinkybes. Dažnai net ir neieškoma tikrųjų priežasčių, kodėl taip atsitiko. Pamirštama, kad korumpuoti ar nekompetentingi asmenys, paviršutiniški politikai negali būti tapatinami su visa valstybe.
Aštrios viešosios diskusijos turi vykti, bet yra rimtų abejonių, ar jose turi vyrauti valstybės destrukcijos, plačių apibendrinimų, kuriais oponentai ir valstybės institucijos maišomos su purvais, gaidos. Tokia nekonstruktyvi, perdedanti ar negili retorika kaip niekas kitas efektyviai griauna mūsų valstybę. Viešoji retorika, nesvarbu, iš kurios institucijos ji liejasi, yra nuosekliai naikinanti Lietuvos valstybę.
Viešojoje erdvėje madinga lenktyniauti, kas labiau pažemins savo valstybę, kas pavartos stipresnę metaforą valstybės institucijų kenkėjiškam darbui prieš Lietuvos valstybę
atskleisti. Kasdien plačiai kalbama apie Valstybės saugumo departamento nuolatinį ir sisteminį kenkimą mūsų valstybei, prokuratūros idiotiškumą, teismų norą nuteisti visus nekaltus žmones ir paleisti iš kalėjimų sukčius, žudikus ir vagis. Lenktynės dėl valstybės pažeminimo ir naikinimo pasiekė tokį mastą, kad tai galima vadinti kasdieniu karu prieš Lietuvos valstybę. Talentingai kariaudami, galime vieną dieną ir laimėti. O laimėję pamatysime, kad viskas, ant ko stovi mūsų valstybė, jau sugriauta. Savo valstybę saugoję nuo išorės priešų, sunaikinsime savo rankomis.
Niekam ne paslaptis, kad viešosios erdvės dalyviai, tiek politikai, tiek žurnalistai ar kiti visuomenės kritikai, dažnai kaip tas nepaprasto grožio Tespijos jaunuolis Narcizas yra įsimylėję savo atvaizdą ir mintis, bet pamiršę visų mūsų pagrindinę vertybę – Lietuvos valstybę, būtiną pagarbą jai bei jos institucijoms. Dalykiška ir pirmiausia meilės bei pagarbos demokratijai ir jos institucijoms persunkta viešosios erdvės kritika yra daug sudėtingesnė. Daugeliui net neįkandama. Nes tam garsios gerklės ir triuškinančių metaforų neužtenka. Tam pirmiausia reikia žinių ir supratimo, atsakingumo, meilės ir pagarbos savo valstybei, jos Konstitucijai.
Lietuvos viešosios erdvės dalyviams labiausiai trūksta konstitucinio patriotizmo. Kaip konstitucinį patriotizmą po Antrojo pasaulinio karo vokiečiai suvokė savo demokratijos, intelektualinės erdvės kūrimą bei meilę savo tėvynei, patyrusiai moralinį krachą. Nelikus jokių autoritetų, reikėjo susikurti naujas vertybes, kurios galėtų sutelkti visuomenę valstybės atstatymui. Tokia bendrąja vertybe, įtvirtinančia kitas vertybes, tapo konstitucinis patriotizmas, Vokietijoje gimęs kaip postnacionalistinė filosofija. Garsus Vokietijos ir Europos intelektualas Jurgenas Habermas būrė aplink save atsakingus ir išmintingus Vokietijos politikus bei filosofus, galinčius parodyti vokiečiams naujus kelius. Vokiečiai savo konstitucijoje rado naują vertybinę orientaciją ir besąlygiškai jos laikydamiesi pasiekė puikių politinių bei ekonominių rezultatų. Konstitucija ir joje įtvirtintos vertybės tapo nauja visą tautą vienijančia jėga.
Gal jau ir mes esame subrendę tokiam žengimui į konstitucinio patriotizmo laikotarpį? Po Antrojo pasaulinio karo vokiečiai turėjo daugiau nei pakankamai pagrindo užsiimti destrukcija ir toliau naikinti save bei savo sugriuvusią valstybę. Bet taip nesielgė. Nenorėjo gyventi pasiduodami isteriškai, nedalykiškai kritikai, norėjo žengti į priekį. To žengimo teisinius, filosofinius sprendimus naudoja visas demokratinis pasaulis ir jų pagrindu sukūrė gerovės valstybes.
Dar 2006 m. mūsų Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, kuriuo buvo išsamiai ir aiškiai paaiškinta, kokiais atvejais Seimo laikinosios komisijos gali, o kuriais negali būti steigiamos. Iš konstitucinio valdžių padalijimo principo, kitų Konstitucijos nuostatų padaryta išvada, kad Seimas neturi įgaliojimų sudaryti tokių laikinųjų tyrimo komisijų, kurioms būtų pavesta ištirti dalykus, kuriuos tiriant būtų įsiterpta į kitų viešąją valdžią vykdančių, taip pat kitų Konstitucijoje bei įstatymuose numatytų valstybės institucijų įgaliojimus. Seimas negali pavesti tyrimo komisijai ištirti tokių dalykų, kurie savaime reikštų, kad jiems ištirti reikės tik valstybės institucijos vykdomo ikiteisminio tyrimo, operatyvinio ar kitokio tyrimo medžiagos, kurios pagrindu būtų formuluojamos galutinės tyrimo komisijos išvados, o jų atskleidimas galėtų pakenkti ikiteisminiam, operatyviniam ar kitokiam tyrimui.
Tai nėra Lietuvos Konstitucinio Teismo sugalvojimas ar išsigalvojimas, kaip dažnai rėkiama viešojoje erdvėje. Valdžių padalijimo principas gimė JAV konstitucijos autorių, garsiųjų federalistų raštuose, kurie buvo įkvėpti dar ankstesnių demokratijos kūrėjų darbų. Ar ir praėjus daugiau nei dviem šimtams metų mums šios, Vakarų demokratijos sukurtos, tiesos vis dar nesuvokiamos? Kodėl federalistai siekė įgyvendinti valdžių padalijimo principą? Pirmiausia šiuo principu buvo bandoma pabėgti nuo valdžios absoliutų – monarchų, imperatorių diktatūros ir savivalės. Valdžią paskirstant skirtingoms grandims, jos galia išdalijama. Mažesnė galimybė ja piktnaudžiauti ir sutelkti per dideles galias vienose rankose.
Jei “Snoro” banko ir kitus reikalus nori ir gali išspręsti Seimas, kam tada apskritai prokuratūra, policija ir teismai? Jei prezidentė, o ne antstolis nusprendžia, kaip turi būti įvykdytas teismo sprendimas, kam tada antstolis ir teismas? O ką darysime sunaikinę demokratijos konstitucines institucijas? Kursime naujas, geresnes, ar grįšime prie totalitarinės diktatūros ir tam tikriems asmenims patikėsime visą veikimo kontrolę? Bet tokioje visuomenėje, atvedusioje mus į krachą, jau esame gyvenę.
Nebegalime sakyti, kad Lietuvos demokratija yra trapi ir pažeidžiama. Tiek konstitucinis Rolando Pakso apkaltos procesas, tiek „valstybininkų“ klano išvaikymas iš aukščiausių postų, tiek sėkmingas ES teisės įgyvendinimas Lietuvoje parodė, kad demokratija, nors ir brokuota, vis dėlto veikia. Valstybė jau turi jėgos apginti save ir demokratiją.

Algimantas Šindeikis