Knyga
Kodėl įsiuto Stalinas
Ištrauka iš leidyklos “Vox Altera” išleistos naujos knygos “Žiemos karas. Sovietų Sąjunga puola Suomiją 1939–1940″ – atsakymas tiems, kurie tikina, kad mažai valstybei savo kariuomenės nereikia. O juk suomiai pakeitė Antrojo pasaulinio karo eigą.
Rusai nežinojo, ko tikėtis iš Manerheimo linijos, kuri užsienio korespondentų ir pačių suomių buvo išgarsinta kaip neįveikiama. Sovietų vadai netruko legendą dar labiau išpūsti, bandydami pasiteisinti, kodėl nepralaužė linijos pradiniais smūgiais. Iš tikrųjų vadinamasis nepralaužiamasis ruožas tebuvo paprastų “pasigamink pats” lauko įtvirtinimų, griovių ir tranšėjų linija. Pagrindą sudarė 66 atgyvenusios konstrukcijos betoniniai kulkosvaidžių lizdai, o priešais juos spygliuota viela, akmeninės prieštankinės užtvaros (nebūtinai nepertraukiamos) ir medžių strampgaliai. Linija tęsėsi 144 kilometrus, palei likusią 1280 kilometrų Rusijos ir Suomijos sieną jokios gynybinės linijos nebuvo. (…)
Jei kur ir buvo idealios sąlygos rusų frontaliai atakai su sunkiąja ekipuote, tai tiktai čia, atviruose centrinės Karelijos sąsmaukos dalies laukuose. Tačiau suomiams atsisakius išlįsti ir stoti į atvirą kovą, taip parodant savo silpnumą, rusų vadams iškilo dilema, ar šturmuoti menkai pažįstamą liniją. Visada atsirasdavo patranka ten, kur jos neturėjo būti, o priešas tarsi iš po žemių išdygdavo tose vietose, iš kurių, žvalgybos pranešimų duomenimis, jis jau turėjo būti pasitraukęs. Susidūrę su tokiomis kliūtimis, rusai pradėjo siuntinėti stiprias žvalgybines pajėgas, kurios, prisiartinusios prie priešo, turėdavo išprovokuoti mūšį, tačiau tokie mėginimai žlugdavo. Net buvo neaišku, kokio stiprumo yra menkomis jėgomis ginamos suomių pozicijos, esančios už trijų kilometrų į priekį nuo pagrindinės gynybinės linijos.
Kovos veiksmai pasidarė kažkokie keistai vangūs. Rytais, prasidėjus įprastoms “darbo valandoms”, rusai, dažnai sunkvežimiais, prisiartindavo prie tų priekinių pozicijų. Tankų palaikomiems rusams šturmuojant, suomiai pasitraukdavo į savo liniją už maždaug trijų kilometrų. Po pietų, pasibaigus “darbo dienai”, rusai atsitraukdavo per maždaug keturis kilometrus ir, užsiglaudę už tankų, ilsėdavosi. Tada suomiai grįždavo į savo priekines pozicijas ir dažnai ten aptikdavo rusų paliktą ekipuotę bei šaudmenų. (…)
Tačiau po kelias dienas trukusios tokios vangios pradžios padėtis pasikeitė. Naujiems rusų daliniams plūstant į Karelijos frontą, karštos kautynės prie pagrindinės linijos pasidarė kone nenutrūkstamos, nors rusai, regis, nedegė troškimu pralaužti liniją. Suomiai pranešinėjo toli rusų užnugaryje girdį sprogimus ir šūvius, liudijančius, jog rengiamos šaudymo ir kitokios pratybos “darbo vietoje”. Netrukus suomiai įsitikino, kad generolas Mereckovas pradės didelio masto ataką, vos tik surikiuos savo pajėgas. Generolas Estermanas įsakė ruoštis blogiausiam. (…)
Siekiant sulaikyti laukiamą priešo šturmą, kovai su tankais teks svarbus vaidmuo. Gynybos plane buvo numatyta sunaikinti kuo daugiau tankų, dar prieš prasidedant pagrindiniams įvykiams. Manerheimo štabo įsakymuose būdavo nurodoma, kad kiekvienas tankas, ketinantis pralaužti liniją, pirma turėtų susidurti su minomis, spąstais ir grioviais. Paskui prabiltų suomių artilerija. Trečiasis kliūčių ruožas – uolų užkardos ir daugybė griovių, o tada į kovą jau turėtų stoti TNT, rankinėmis granatomis ir Molotovo kokteiliais ginkluoti fronto linijos daliniai. Už šių dalinių stovės prieštankinė patranka. Tada eilė ateis reguliariajai pėstininkijai fronto linijoje ir jos rezerviniams daliniams su prieštankiniais ginklais. Pastarieji taip pat išdėstyti už fronto linijos visiems prasiveržusiems tankams sustabdyti.
Planuodamas puolimą, generolas Mereckovas tikėjosi, kad suomiai jo pirmosios didelės atakos lauks prie vadinamųjų Vypurio vartų, tarp Kauko ir Muolanjervio ežerų, kur vietovė ir keliai buvo tinkami dideliam gyvosios jėgos ir technikos kiekiui panaudoti. Generolas tokį tikslą iš tiesų puoselėjo, tačiau iš pradžių ketino smogti ryčiau, į Taipalės (Taipale) sektorių, kad suomių rezervus atitrauktų iš vakarinės sąsmaukos dalies, nuo tikrosios mūšio vietos. Vos užėmęs Taipalę, jis pradėtų Vypurio šturmą. (…)
Kaip Manerheimas ir tikėjosi, rusai ledu ir atviromis vietovėmis atakavo didelėmis pajėgomis ir, ignoruodami oro sąlygas, reljefą ar mirtiną kryžminę ugnį, užsispyrėliškai nekeitė taktikos. Atakuojančios divizijos nuostoliai buvo tokie dideli, kad ją teko atitraukti ir į kautynes mesti naują. Pastaroji atakavo gruodžio 15-ąją, bet, praradusi 18 iš 50 tankų, buvo atblokšta. Kitą dieną po aštuonių valandų uraganinės artilerijos ugnies ir keturių valandų nepertraukiamo bombardavimo, rusai į suomių pozicijas įsiskverbė dvejose vietose, tačiau sutemus suomiai juos vėl išmušė ir spragas užtaisė. Dar kitą dieną suomiai netikėtai užklupo rusus sunkiosios artilerijos ugnimi, palaužusia puolančiųjų dvasią ir privertusia juos atsitraukti. Gruodžio 17 d. priešas metė trečią diviziją, tačiau ne ką sėkmingiau nei ankstesnes.
Šėlstant žiauriems mūšiams prie Taipalės, Manerheimas stebėjo, kaip priešo daliniai telkiami Vypurio vartų kryptimi. Smarkiai suintensyvėjo oro žvalgyba, padaugėjo atakų, kurių metu rusai neteko daugybės tankų (per dvi savaites vien vakarinėje sąsmaukos dalyje buvo sunaikinti 108 tankai).
Gruodžio 17-osios rytas prasidėjo smarkia artilerijos ugnimi tarp Sumos kaimo ir geležinkelio. Dešimtą valandą rusai atakavo suomių poziciją į rytus nuo Sumos ir patį kaimą, nedidelį atramos tašką į Vypurį vedančioje magistralėje. Kaip paprastai prieš ataką suomius penkias valandas būgnijo sunkioji artilerija, remiama 200 lėktuvų ir gausybės tankų.
Suomiai tikėjosi dviejų divizijų ir trijų tankų brigadų smūgio į penkis skirtingus sektorius, bet paaiškėjo, kad rusai prieš du sektorius Sumos kaimo ir Muolanjervio ežero rajone metė keturias papildomas pėstininkų divizijas ir dvi tankų brigadas (120 tūkst. karių). Įnirtingose kautynėse prarasdami 25 tankus rusai sugebėjo šiek tiek pasistūmėti į priekį, tačiau vakarop visa gynybinė linija vėl buvo suomių rankose. Įvykiai aiškiai rodė, kad raudonarmiečių vadams trūksta kūrybiškumo; jie kovojo laikydamiesi statuto, nenukrypdami nuo taisyklių, net jei to reikalavo aplinkybės. Rusų pulkai būdavo išdėstyti vienas paskui kitą, tankų daliniams nustatyta konkreti diena, kurią jie turės stoti į mūšį. Kuris nors pulkas ir tankų brigada, įvykdę savo programą, pasitraukdavo pailsėti ir laižytis žaizdų. Ten, kur jie baigdavo, nesėkmingai bandę prasiveržti, į jų vietą iš eilės stodavo kiti. Kiekvienam pulkui ir kiekvienai tankų brigadai, atlikusiems savo darbą, ataka baigdavosi.
Tankistai, ko gero, buvo drąsiausi. Trisdešimties tonų tankai 20–50 tankų grupėmis bebaimiškai artindavosi prie suomių pagrindinių įtvirtinimų, pėstininkams suglaustomis gretomis sekant paskui juos. Tankai įsirėždavo į uolų užtvaras, įvirsdavo į griovius, kartais tekdavo išsprogdinti kliūtis. Gruodžio 19 d. apie 50 tankų prasiveržė per suomių gynybą iki pat Sumos kaimo, tikėdamiesi padaryti takus pėstininkams, tačiau tie atsitraukė. Suomiai daug tankų sunaikino, o likusieji lėtai nužlegsėjo prie savo linijų, mūšio lauke palikdami mažų mažiausiai 50 procentų bendražygių.
Gruodžio 20 d. kautynės truko nuo ryto iki vakaro, kol temstant galiausiai buvo atmuštos visos atakos. Penkių dienų mūšis baigėsi, rusai pasitraukė iš akiračio, o 5-oji suomių divizija galėjo džiugiai raportuoti, kad pagrindinė gynybos linija sveika ir be jokių pralaužų. Už suomių linijų ir prieš jas riogsojo 58 sunaikinti tankai, iš jų 22 sunkieji. Tūkstančiai sušalusių kūnų nebyliai tysojo sniege, kartais krūvomis, kartais ilgomis gretomis, lyg išvirtę domino kauliukai. Groteskiškas statulas, žmogaus kūno dalis greitai užklojo šviežias sniegas, suomių kareiviams susirinkus kritusių rusų šautuvus, šovinius ir granatas. (…)
Žinioms apie pralaimėjimą Karelijoje pasiekus Leningrado karinį štabą, visi kone vieningai nustebo. Nedaug kas iš vyriausiųjų vadų atsiminė ankstesnius artilerijos maršalo Voronovo įspėjimus apie galimus sunkumus Suomijoje. (…)
Nikita Chruščiovas atsiminimuose rašė: “Stalinas baisiai supyko ant kariškių ir Vorošilovo – mano galva, teisingai. Kartą Stalinas įsiutęs pašoko ir ėmė plūsti Vorošilovą. Tas irgi užvirė ir atsistojęs rėžė Stalinui: “Tu pats dėl visko kaltas! Pats sunaikinai geriausius mūsų generolus!” Stalinas liepė užsičiaupti, tada Vorošilovas, pagriebęs lėkštę su kiaulienos kepsniu, smarkiai trinktelėjo ją į stalą”.
Apie knygą
Knygą “Žiemos karas” parašė amerikiečių karo istorikė Eloise Engle ir Žiemos karo dalyvis Lauri Paananenas. Jie gyvai ir populiariai analizuoja karo įvykius. Knygos autorių akiratyje – taktiniai suomių sprendimai, sausumos mūšiai Karelijos sąsmaukoje ir palei rytinę Suomijos sieną, oro kautynės, suomių karo vadų asmenybės ir pasaulio reakcija į įvykius Europos šiaurėje. Įspūdingai perteikti karo veiksmų penkiasdešimties laipsnių šaltyje ypatumai. Autentiškose nuotraukose – kovų vaizdai ir sukrečiantys rusų kareivių veidai, išsekinti nevilties, bado ir šalčio.
Rusų operacija Suomijoje buvo sumanyta kaip dviejų savaičių žaibo karas. Bet užtruko ji daugiau kaip tris mėnesius, virsdama pragariškų išbandymų poligonu abiem pusėms. Susidūręs su suomių atkaklumu, Stalinas atsisakė pradinių planų okupuoti visą Suomiją.
- Nėra panašių straipsnių.
Loading ...