Formulės, kas būtų geriausias valstybės pinigų valdytojas, nėra, tačiau konkretūs pavyzdžiai rodo, kokių tam reikia savybių.

Šią savaitę tarp Vilniuje viešėsiančio finansų elito, susirinksiančio į EUROFI forumą ir neformalų ES finansų ir ekonomikos ministrų susitikimą „Ecofin“, laukiama ir geriausiu žemyno finansų ministru pripažįstamo vokiečio Wolfgango Schauble’s. Toks titulas autoritetingojo „Financial Times“ sudaromame reitinge pernai jam teko antrąkart. Taip pat Vilniuje laukiama ir 2011-ųjų geriausiojo, pernai antro reitinge švedo Anderso Borgo, ir europinio masto figūros – lenkų finansų stratego Jaceko Rostowskio, ir daugelio kitų.
Beje, „Financial Times“ reitinguoja tik devyniolikos didžiausių ES ekonomikų ministrus, tad mūsiškių tarp jų nėra. Bet pagal tarptautinius vertinimus, kaip Lietuva įveikė krizę, bent jau 2012-ųjų, krizės finansų ministrų sąraše mūsiškė Ingrida Šimonytė, tikėtina, nebūtų likusi prie paskutiniųjų. Bent jau autoritetingų Lietuvos ekonomikos ir finansų ekspertų, šios srities asocijuotų institucijų bei į šią sritį besigilinančių politikų „Veido“ apklausoje abejonių, kas geriausias iš šešiolikos Lietuvos finansų ministerijos vadovų, nebuvo.
Taigi kodėl jie – geriausi finansų ministrai?

Vokiečių ministro politinė karjera tęsiasi pusšimtį metų

„Financial Times“ rašinį apie išrinktą geriausią didžiųjų devyniolikos ES šalių finansų ministrą W.Schäublę pradeda mintimi, kad, ko gero, finansų ministrams, kaip ir geram vynui, subrandinti reikia laiko. Pernai 70-metis Vokietijos finansų ministras amžiumi buvo vyriausias tarp reitinguojamųjų. Jo politinė biografija daugiau kaip tris dešimtmečius būnant Vokietijos politinės sistemos elite – viena turtingiausių. Bet W.Schauble seniai priklauso ne tik Vokietijos, bet ir visos Europos politiniam elitui ir yra įvertintas politikos Nobeliu vadinamu Karolio Didžiojo apdovanojimu.
Iš tiesų W.Schauble vertinamas ne tik kaip finansų ministras, bet ir kaip vienas iškiliausių Europos politikų, daug prisidėjusių prie Europos vienijimosi, prie paramos komunizmo ir okupacijos atsikračiusioms Europos šalims.
Auganti ir stabili Vokietija – pavyzdys ne tik ES, bet ir visam pasauliui, kas yra dar vienas politikos veterano išminties įrodymas. Stipriausios Europos ekonomikos finansų ministras – ne tik vienas euro tėvų, bet ir vienas stabdžių, neleidęs jam judėti žlugimo link. Jis – vienas aiškiausiai artikuliavusių savo viziją apie labiau integruotą Europą. Jis – vienas dabar ES pradedančio veikti naujo ekonomikos valdymo, kuris padės ES narėms kurti atsakingesnę, stabilesnę, nevienadienę ekonominę politiką, architektų.
W.Schauble palaiko ES viziją finansų klausimais ir siekia jos rezultatų. Tačiau, kaip pabrėžia susidūrusieji su juo Briuselio posėdžių salėse, jam labai svarbu neizoliuoti partnerių derybose, siekti konsensuso, pavyzdžiui, kad Europos mokesčių sistema būtų ne tik tvari ir efektyvi, bet ir teisinga.
Žinoma, taupus finansų ministras negali patikti visiems – tiek savo šalies viduje, tiek ir tarp tų ES šalių, kurios buvo pripratusios, kad jų išlaidavimo sąskaitas apmoka kiti.
Svarbu žinoti, kad tokio masto politikas subrendo ne per vieną dieną. Politikoje jis nuo devyniolikos, kai įsitraukė į jaunųjų krikščionių demokratų veiklą. Baigęs teisės studijas W.Schauble dirbo pagal įgytą specialybę, bet netrukus ėmė kilti politinės karjeros laiptais partijoje, paskui buvo išrinktas į parlamentą, vėliau tapo kanclerio Helmuto Kohlio dešiniąja ranka. Dabar jis jau ketvirtos Vokietijos vyriausybės narys, nuo 2009 m. tvarko Vokietijos finansus.
Politikas garsėja kaip turintis nuomonę ne tik finansų klausimais, dėl to sulaukia ir prieštaringų vertinimų. Ir ne tik žodžiais – 1990 m. į W.Schauble buvo pasikėsinta, šūviai jam pažeidė stuburą ir jis lig šiol liko neįgaliojo vežimėlyje.

Tarp geriausiųjų – ir nestandartinės asmenybės

Vis dėlto geriausiais ES finansų ministrais, de facto dažniausiai vyriausybių pilkaisiais kardinolais, tampa ne tik tokios klasikinės politikos asmenybės, kaip W.Schauble. Štai 2011 m. geriausiu „Financial Times“ pripažintas tuomet 43-ejų Švedijos ministras Andersas Borgas jau vien išvaizda iškrinta iš rimto finansų ministro stereotipo – su į mazgą surištais ilgais plaukais, auskarais ausyse. Jis neslepia, kad jaunystėje rūkydavo kanapes.
Darbo karjerą A.Borgas pradėjo laikraščio „Svenska Dagbladet“ komentatoriumi. 1991 m. rinkimus laimėjus centro dešinės partijoms tapo politiniu patarėju premjero tarnyboje, o nuo 1993 m. tapo premjero Carlo Bildto politiniu patarėju. Centro dešiniesiems pralaimėjus kitus rinkimus, dirbo centriniame Švedijos, kituose bankuose. Ekspertai jį vadino ir tobulu technokratu, ir vulkanu, iš kurio vis išsiveržia naujų idėjų.
2006 m. paskirtas finansų ministru nestandartinės išvaizdos politikas ėmėsi ir nestandartinių sprendimų: būdamas dešiniosios partijos atstovas, jis ėmė keisti tradicinį švedišką socialistinės gerovės modelį: apkarpė nedarbo ir sveikatos pašalpas, panaikino turto mokestį, sumažino pelno mokestį, kad paskatintų žmones kurti verslus, įsitraukti į darbo rinką, užsidirbti patiems, o ne laukti dosnios valstybės pagalbos.
A.Borgas vedęs, turi tris vaikus, labai vertina šeimą, net vadina save feministu ir ateityje žada šeimai skirti daugiau laiko.
Išskirtinė ir 62-ejų metų Jaceko Rostowskio, Lenkijos finansų ministro, asmenybė. Jis gimė Didžiojoje Britanijoje, vaikystėje gyveno Kenijoje, Mauricijuje ir Seišeliuose, nes jo tėvas dirbo Lenkijos vyriausybėje tremtyje. O jo senelis profesorius Jakubas Rothfeldas atsisakė judaizmo, priėmė katalikybę, pakeitė pavardę ir laikė save lenku.
Dabartinis lenkų finansų galva baigė Londono ekonomikos mokyklą, kurioje studijavo ekonomiką, istoriją, tarptautinius santykius, politologiją, paskui pats dėstė ekonomiką garsiuose pasaulio universitetuose, leido ekonomikos žurnalą. Jis – ekonomikos akademinių veikalų ir daugybės straipsnių autorius.
Lenkijoje kilus “Solidarumo” judėjimui, J.Rostowskis įsitraukė į jo veiklą Londone, o valstybei pereinant iš postsocialistinio į kapitalistinį modelį patarinėjo Lenkijos vicepremjerui ir finansų ministrui Leszekui Balcerowicziui. Nuo 1997 m. jis buvo Lenkijos finansų ministerijos makroekonomikos politikos tarybos pirmininku, Nacionalinio banko patarėju, dirbo kituose Lenkijos bankuose, o 2007 m. tapo premjero Donaldo Tusko vyriausybės nariu. 2009 m., kai Lenkija vienintelė iš ES šalių atsilaikė prieš pirmąją krizės bangą ir jos BVP išliko su pliuso ženklu, „The Banker“ žurnalas jį paskelbė Metų bankininku.
Beje, gyvendamas Didžiojoje Britanijoje jis buvo britų Konservatorių partijos narys, dabar – Piliečių platformos narys, išrinktas į Lenkijos parlamentą.
Iš tiesų Europoje buvo ne vienas išskirtinis finansų ministras. Štai „Danske bank“ vyresniąją analitikę Baltijos šalims Violeta Klyvienę žavi Mario Monti, buvusio Italijos ministro pirmininko, o kartu ir finansų ministro gebėjimai. Jis buvo vadinamasis ministras technokratas, nepriklausė jokiai politinei partijai. „Tai lyg ir prasilenkia su pagrindiniais demokratijos principais, nes tokiu atveju valdo žmonių neišrinkti specialistai, bet tai buvo išskirtinis laikotarpis. Ir toks ministras, kaip M.Monti, stabilizuodamas Italijos finansus, išgelbėjo ne tik savo šalį, bet ir visą euro zoną“, – primena V.Klyvienė.
Atkreiptinas dėmesys, kad finansų ministro vairą jis perdavė ne bet kam, o kitam technokratui – Vittorio Grilli, tuomet 55-erių metų autoritetingam Europos ekonomistui, profesoriui, anksčiau vadovavusiam Finansų ministerijos departamentui, Italijos iždui, „Credit Suisse“ bankui, patarinėjusiam tokiems verslo milžinams, kaip „Enel” ar „Alitalia”, ilgiausiai vadovavusiam ES Tarybos Ekonomikos ir finansų komitetui.
Tiesa, kai kurių geriausių ministrų biografijos išties kuklios, pavyzdžiui, suomė Jutta Urpilainen – buvusi mokytoja, neturinti nei finansinio, nei ekonominio išsilavinimo.