Geriausiuose užsienio universitetuose studijuojantiems lietuviams teks patiems susikurti galimybes siekti karjeros Lietuvoje.

Vasario pradžioje lankantis Jungtinėje Karalystėje teko daug bendrauti su ten įsikūrusiais mūsų tautiečiais. Tiek su tais, kurie, turėdami Lietuvos universitetų diplomus, dabar Anglijoje dirba nekvalifikuotus darbus – nuo auklių iki statybininkų, tiek su keliais aukšto lygio finansų ir inžinerijos specialistais, kurie Londone dirba su pasaulinio lygio projektais ir sėkmingai kyla karjeros laiptais. O kadangi pagrindinis kelionės tikslas buvo Kembridžo universitetas ir ten numatytas interviu su jo vadovu bei lietuvių studentais, teko nemažai pabendrauti ir su jais.
Tenka apgailestauti, kad daugelio šių lietuvių artimiausiuose planuose Lietuvos nėra, nepaisant to, kaip skirtingai yra susiklosčiusios jų gyvenimo ir atvykimo į Angliją istorijos.
Pradėkime nuo pirmosios ir gausiausios grupės – nekvalifikuotus darbus svetur dirbančių mūsų tautiečių. Jų grįžimo galimybės ypač priklauso nuo ekonominių sąlygų Lietuvoje, kitaip tariant, grįžti į tėvynę juos galėtų paskatinti nebent ryškus gyvenimo pagerėjimas Lietuvoje arba ryškus pablogėjimas užsienyje. „Dauguma lietuvių stebi, kas vyksta Lietuvoje. Deja, kol kas neatrodo, kad čia reikalai labai gerėtų“, – sako anglams būstus remontuojantis lietuvis Kostas, Londone gyvenantis jau vienuolika metų.
Jis mąsto paprastai: Londone gali nesunkiai uždirbti kokius du tūkstančius svarų ir labai neblogai gyventi – skaniai valgyti, nueiti į teatrą, keliskart per metus pakeliauti. „O ką Lietuvoje gali sau leisti už du tūkstančius litų? Ne kažin ką. O ir tiek uždirbti ne kiekvienam pavyksta“, – dėsto apdailininkas Kostas. Jo prognozės vienareikšmiškos: lietuvių emigracija turėtų sulėtėti, tačiau naujosios Vyriausybės lūkesčiai kaip nors prisišaukti mūsiškius atgalios jam atrodo nepagrįsti.
„O ir kam Lietuvai mūsų reikia? Darbo čia visiems vis tiek nebus“, – klausia kita Anglijos lietuvė Ilona, dirbanti kavinukėje netoli Vestminsterio katedros. Ji neseniai kelioms dienoms buvo parvykusi į Lietuvą ir padarė išvadą, kad čia niekas nepasikeitę: algos mažos, kainos – žvėriškos. „Neįsivaizduoju, kaip jūs ten pragyvenate“, – neatsistebi Ilona.
Kitai lietuvių grupei, karjerą Anglijoje darantiems specialistams, iš kurių dažnas mokslus jau yra baigęs užsienyje, rūpi ne tiek būsimo atlyginimo dydis (nes, anot jų, ir Lietuvoje turėdamas gerą išsilavinimą gali neblogai uždirbti), kiek karjeros galimybės ir gyvenimo kokybė. Jie lygina, ką šiuo požiūriu gali gauti Vilniuje ir Londone, ir tada renkasi. Kol kas dažniau – Londoną nei Vilnių, nes Lietuvoje jiems trūksta ir visada trūks didelių tarptautinių įmonių, stambių projektų, galimybių gyventi tarptautinį gyvenimo būdą ir kalbėti keliomis kalbomis.
Ateis metas, kai visus „už“ ir „prieš“ ant svarstyklių dėlios ir gabiausias Lietuvos jaunimas, šiuo metu studijuojantis Kembridže, Oksforde ir kituose geriausiuose universitetuose. Kembridžo universiteto vicerektorius Leszekas Borysiewiczius interviu „Veidu“ sakė, kad jei Lietuvoje studentai nematys galimybių dirbti aukščiausiu lygiu ir tobulėti, jie negrįš, kad ir kaip to norėtų.
Nebent patys grįžę susikurs tokias galimybes. Iš tiesų, juk kaip tik tam ir gali praversti jų žinios, įgytos sunkiu darbu universitetuose, į kuriuos patenka tik išrinktieji. Šito Lietuvai, sunkiai besiskinančiai kelią pažangiausių Europos valstybių link, šiuo metu labiausiai ir reikia. To ir norėtųsi palinkėti.