Lyginant 2008 ir 2009 metus, išleistų knygų skaičius nukrito nuo 4580 iki 3972.

Kai pažvelgi atgal ir palygini knygų verslą su kitomis krizės aukomis, suki galvą, kodėl tai įvyko. Juk knygų verslas nebuvo išsipūtęs burbulas, nejuto jis nė išskirtinio bankų palankumo, nebuvo iškilusios ir knygų kainos; kasmet pamažu didėjo išleidžiamų knygų kiekis, po truputį kilo leidyklų, spaustuvių bei knygynų apyvartos.

Padėtis knygų versle, o tai apima visą ciklą susijusių įmonių (leidykla – spaustuvė – knygynas), pablogėjo 2008 m. pabaigoje, kai pamažu ėmė mažėti skaitytojų perkamoji galia. Bet tikrąją krizę knygininkai pajuto po mokesčių pakeitimo ir kelių kitų valdžios finansinių judesių 2009 m. pradžioje. Tuomet dėl valdžios pasirinktos taupymo taktikos knygų leidyba patyrė didžiulį smūgį. Pakeltas PVM mokestis nuo 5 iki 9 proc. (nuo kitų metų pradžios turi būti jau 21 proc.), įvestas socialinio draudimo ir sveikatos draudimo mokestis už honorarus nuo 0 iki 25 proc. šiemet, katastrofiškai sumažintos (tiek pernai, tiek šiemet) lėšos bibliotekoms, beveik per pusę sumažintas vadovėlių pirkimas mokykloms.

Dėl mokesčių pakėlimo knygos pabrango. Kai naujų knygų nebereikia bibliotekoms ir labai sumažėja vadovėlių pirkimas, leidyklos mažina tiražus, todėl knygos dar pabrango. Kadangi žmonių perkamoji galia nukrito, o knygų kainos pakilo, jų imta dar mažiau pirkti, tuomet knygynai, norėdami išgyventi, turėjo didinti knygų antkainius. O tai dar labiau padidino knygos kainą. Imta ne tik mažinti knygų tiražus, bet ir siaurinti leidybos planus, leisti tiesiog mažiau knygų – logiška, ėmė strigti ir net bankrutuoti spaustuvės.

Visu tuo noriu pabrėžti, kad iš pirmo žvilgsnio valdžios judesiai nedideli – atrodytų, kas gi tie šeši ar septyni milijonai, nurėžti nuo bibliotekų, kas gi tie keturi papildomi procentai PVM ar tas socialinio ir medicininio draudimo mokestėlis menininkams, – bet viską sudėjus į krūvą leidybos verslas smigo žemyn.

Lyginant 2008 ir 2009 metus, išleistų knygų skaičius nukrito nuo 4580 iki 3972, tiražų vidurkis krito nuo 1600 iki 1300 egzempliorių, o lietuvių autorių – net iki 900 egz. Ypač nukentėjo mažos leidyklos, jų apyvarta krito iki 45 proc., stambesnių – apie 11 proc.; autorinių užsakymų sumažėjo atitinkamai 32 ir 13 proc., užsakymų vertėjams atitinkamai 57 ir 43 proc., visų rūšių dailininkams užsakymų sumažėjo per 40 proc. Sutriko atsiskaitymai visame knygų leidybos ir pardavimo cikle, atleistas kas ketvirtas leidybos srities darbuotojas, o kiek be darbo liko autorių, dailininkų, vertėjų, redaktorių, spaustuvininkų, knygų pardavėjų.

Geriau informuoti kolegos leidėjai man sako, kad šiuos skaičius pamatęs mūsų ūkio ministras nustebo…
Kas yra knygų leidyba – kultūra ar verslas? Kultūros ir Ūkio ministerijos iki šiol neapsisprendžia, kas turi paremti lietuviškos knygos pasirodymus tarptautinėse mugėse. Apie šiuos pasirodymus, kai Lietuva kviečiama būti pagrindiniu tarptautinės mugės svečiu, per mažai rašoma, nes, matyt, sunku netgi pajusti reiškinio mastelį. Kuri mūsų verslo sritis yra išsikovojusi bent panašų tarptautinį pripažinimą?

Ar žinote, kas po nepriklausomybės atkūrimo parėmė Lietuvos leidėjus, rengė jiems seminarus, mokymus, organizavo stažuotes? Neatspėsit – pasaulyje didžiausia Frankfurto knygų mugė. Jos vadovai mumis pasitikėjo. Po dešimties metų, 2002-aisiais, matydama mūsų leidyklų pažangą, ši mugė pakvietė Lietuvą tapti garbės svečiu. Kuluaruose kalbėta: sėkmingu Lietuvos pasirodymu Gerhardas Schroederis ramino vokiečių visuomenę: matot, Rytų Europos šalys visai nieko, jas verta kviesti į ES.

Po poros metų Lietuva – didžiausios Skandinavijoje Geteborgo mugės svečias. Žurnalistai rodė krūvas kopijuotų straipsnių iš visų Skandinavijos šalių periodikos su pirmą kartą tokiais išsamiais mūsų kultūros pristatymais. Dar po poros metų Lietuva – regioninės Pietų Europos Turino mugės pagrindinis svečias. Tiek ir pirmą kartą taip gerai apie Lietuvą Italijoje nebuvo rašyta – čia cituoju mūsų žurnalistę, gyvenančią Romoje.

Kaip suprasti – ekonominė krizė, žmonėms trūksta pinigų, knygos pabrangusios, o šių metų Vilniaus knygų mugėje nematytas neregėtas lankytojų antplūdis, knygos vos ne glėbiais perkamos. Lankytojų skaičiumi, pirkinių kiekiu lenkiami netgi ekonominio klestėjimo laikai. Galbūt valdžios moterys ir vyrai apsilankę mugėje net pagalvojo – ko gi tie knygų leidėjai virkauja, ši verslo sritis juk klesti. Bet anksčiau minėti skaičiai rodo, kad tai ne klestėjimas. Greičiau tai pavadinčiau skaitytojų ir leidėjų suokalbiu.

Juk daugeliui leidėjų pastaruoju metu kilo klausimas, gal apsiriboti ar iš viso nebeleisti knygų, palaukti, kol praslinks visos pasaulinės ir vietinės krizės. Bet kai matai 50 tūkst. aistringų skaitytojų, kenčiančių šaltį eilėje prie mugės kasų, ištveriančių grūstis prie autografų dalytojų, užplūstančių valandėlei pailsėti į susitikimus su mėgstamais rašytojais – negali jais netikėti, nes matai patį nuoširdžiausią interesą paimti į rankas naują knygą. Ir tada puikiai supranti, kad jie tavęs neapvylė ir tu jų negali apvilti. Nevalia nuvertinti jų domėjimosi, jų skonio, jų išmanymo, o lietuvių skaitytojas jau žino, kas yra gera knyga.

Bet kiek knygos mylėtojų šiemet nėjo į mugę dėl savo finansinės padėties, kiek tūkstančių lankėsi bibliotekose tikėdamiesi jose rasti naujausios, populiariausios literatūros, pačių skaitytojų išrinktų, žiniasklaidoje plačiai aptartų knygų. Tačiau bibliotekos naujų knygų nenupirko ir bent artimiausiu metu nenupirks. O juk taip norėtųsi gyventi tegul ir paprastą, bet ramų ir solidų gyvenimą, kuris nebūtinai turi priklausyti nuo vienadienių valdžios įnorių, elementaraus jos nesugebėjimo nustatyti bent kiek tvirtesnių kultūrinio gyvenimo prioritetų, kurių net nereikia sugalvoti, kurie ir taip visiems aiškūs.

Neįmanoma XXI amžiuje beveik Europos centre gyventi, kai bibliotekoms per metus skiriama 0,66 Lt vienam žmogui knygoms ir laikraščiams įsigyti. Minios, kurios užplūdo Vilniaus knygų mugę, manau, ragina valdžią susimąstyti. Šis 50 tūkst. būrys nori paneigti tai, ką ciniškai bruka kultūrinė ir kita valdžia: ponai ir ponios, šiemet, na, dar ir kitąmet, “pasiskaitykit senų knygų”. Man atrodo, kad šių dienų valdančioji koalicija net neįsivaizduoja, kad ji valdo (atsiprašau, “atstovauja”) dar ir šitą daugiatūkstantinį būrį, kurį papildytų, jei tik būtų galimybės, kituose Lietuvos miestuose, miesteliuose ir kaimuose gyvenantys knygų skaitytojai.