Lietuvos politikai, politologai ir žurnalistai mieliau gina Ukrainą, nei Lietuvos verslą. Ką apie mus sako toks pasirinkimas, kokių ilgalaikių pasekmių tai gali sukelti ir ar įmanoma tinkamai subalansuoti mūsų vakarietiškas vertybes bei verslo interesus?

Esame pasiryžę analizuoti Ukrainos ir Rusijos konfliktą, Krymo aneksiją, pasaulio politinius ir saugumo pokyčius Rusijos agresijos pasireiškimo kontekste. Bet politiniuose debatuose dėl naujosios situacijos visą savo energiją ir intelektualumą nepagrįstai naudojame tik vienam šios problemos aspektui – politinei Europos ir viso pasaulio ateičiai, pamiršdami ne mažiau svarbų – ekonominį aspektą, kuris aktualus Lietuvos verslui, o sykiu ir Lietuvos ateičiai. Lietuvos verslo plėtra yra viena būtiniausių Lietuvos valstybės išlikimo sąlygų. Darbo vietos, modernios technologijos, solidus eksportas yra tai, kas gali mums padėti sulaikyti iš šalies bėgančius jaunus, energingus, neblogai išsilavinusius piliečius.

Mūsų entuziastingas noras pritaikyti situacijai Ukrainoje savo pačių patirtus išsivadavimo iš Rusijos imperijos glėbio jausmus, neatsižvelgiant į tai, ką šiandien yra pasiekusi Lietuva ir kokių organizacijų narė ji yra, bei noras būti Ukrainos ir Rusijos santykių problemų vertinimo ir sprendimo lyderiais yra ir labai vertingas, ir neatsakingas. Įvairios istorinės paralelės vargu ar gali padėti rasti išeitį iš po Krymo aneksijos susidariusios naujos Europos saugumo krizės. Šiandien jau nebepakanka vadovaujantis vien tik mūsų, posovietinės valstybės, istorijos patirtimi ir praeities taikymo ateičiai logika. Mes šiandien jau patys esame Vakarų pasaulio dalis ir mūsų elgesys bei veikimas turi būti grįstas ne tik aistringu noru prisidėti prie Ukrainos kovos už savo laisvę, bet ir kitomis vakarietiškomis vertybėmis – racionalumu bei protingumu. Tikra tiesa yra tai, kad Vakarų pasaulis gyvena pagal tarptautinės teisės principus, stengiasi laikyti uždarytą po Antrojo pasaulinio karo užvertą valstybių sienų Pandoros skrynią. Bet kyla rimtų abejonių, kad vokiečių, prancūzų, britų ar amerikiečių kraujas bus pralietas už Ukrainos laisvę. Reikia blaiviai matyti ir pačios Ukrainos valią: už laisvę kraują pralieti buvo pasiryžę tik Maidano kovotojai prieš savo valdžią, bet ne Ukrainos kariai – prieš Rusijos agresiją.

Privalome didžiuotis ir džiaugtis, kad mus saugo jau dešimt JAV karo lėktuvų. Bet svarbu ir suprasti, kad jei reikės ginti Lietuvą nuo galimos Rusijos agresijos, amerikiečių, britų, vokiečių ar prancūzų kraujas už mūsų laisvę bus pralietas tik tada, jei mūsų politinis, ekonominis, investicinis susisaistymas su Vakarais bus tokio lygio, kuris leis mus rimtai traktuoti kaip neatplėšiamą Vakarų pasaulio dalį. Ir čia kyla pagrįstas klausimas ir būtinybė realiai įvertinti, kokios kokybės Vakarų pasaulio dalis mes esame šiandien.

Vakarų pasaulio įsipareigojimai tikrai bus realaus, neatšaukiamo teisinio (Krymo aneksija byloja apie tai, kad tarptautinės teisės galiojimas ir įgyvendinimas yra vis dar selektyvaus stipresnės galios įgyvendinimo įrankis), ne tik teorinio, bet galutinio pobūdžio tik tada, jei patys būsime tikrai verti Vakarų valstybės vardo. Ar egzistuoja tam tikros ekonominės ir politinės aplinkybės, kurios gali pakeisti Vakarų įsipareigojimus? Šiandien patys sau turime kelti klausimą, ar vis dar galime būti vertinami tik kaip cardon sanitaire, turintis apsaugoti Vakarus nuo pavojingos Rytų ideologijos ir karinės agresijos, ar jau galime realistiškai save suvokti kaip neatskiriamą Vakarų organizmo dalį.

Yra bent keli Lietuvos valstybės tolesnio gyvavimo scenarijai. Esama daug Lietuvos valstybės sunykimo rizikų. Galima Rusijos agresija ir bandymas mus vėl pajungti Rusijos imperijos tikslams – rimtas ir realus pavojus. Bet tai ne vienintelis pavojus. Savo šalyje dar turime daug piliečių, kurie mano, kad Lietuva gali išvengti konkurencijos žemės pardavimo rinkoje, atsisakyti modernių ir saugių skalūnų dujų išgavimo technologijų, sustabdyti piliečių ir visuomenės modernėjimą, išvengti žmogaus teisių apsaugos tarptautinių, tolerancijos kitoms tautoms ar mažumoms įsipareigojimų, siekia atkurti diktatoriaus Antano Smetonos laikų tautinę valstybę.

Lietuvos valstybė gali sunykti ir dėl ekonominių priežasčių: jei Lietuvos valstybės politikai nepaisys Lietuvos verslo interesų, užsienio politiką atribos nuo ekonominės realybės, Lietuvoje nebus investicijų, neklestės verslas, žmonės negalės dirbti ir užsidirbti tam, kas yra minimalus Vakarų gyvenimo standartas, – nuosavam šeimos būstui, padoriam vaikų išsilavinimui ir oriai senatvei. Belieka spėlioti, ar valstybė, nesugebanti tvarkytis su tuo, kad piliečiai iš jos bėga, yra kokybiška Vakarų pasaulio dalis. Gausaus, pajėgaus ir konkurencingo, glaudžiai susijusio su Vakarų investicijomis, susisaisčiusio ekonominiais, kultūriniais ryšiais su Vakarais verslo egzistavimas yra būtina tolesnio Lietuvos valstybės egzistavimo sąlyga.

Tikrai geras Lietuvos politikos racionalizavimo ženklas yra tai, kad Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė planuoja skirti 200 mln. Lt verslui, patyrusiam nuostolių dėl sumenkusios prekybos su Rusija. Žinoma, tai tik lašas galimų praradimų jūroje. Per metus Lietuvos eksportas į Rusiją siekia 4,4 mlrd. eurų ir sudaro apie 13 proc. mūsų BVP. Bet ir tokia Vyriausybės parama suteikia verslui saugumo, parodo politikų supratimą ir norą ginti savo valstybės verslo interesus. O tai Lietuvos politikoje iki šiol nėra dažnas reiškinys. Verslininkų sluoksnis Lietuvoje per menkas, kad būtų politiškai reikšmingas rinkimų požiūriu.

Pagalba Ukrainai yra visų Vakarų valstybių pareiga. Vokietijos politikai, žiniasklaida ir visa visuomenė svarsto, kaip padaryti taip, kad agresyvus V.Putino elgesys Rusijai sukeltų daug didesnių ekonominių, bendravimo su Vakarais sunkumų, nei ta nauda, kurios jis tikisi gauti aneksavęs dalį Ukrainos teritorijos. Ieškoma būdų, kaip smūgiuoti V.Putinui į skausmingiausią vietą.

ES lyderė Vokietija yra rimtai susisaisčiusi verslo ryšiais su Rusija. Vokietijos eksportas į Rusiją siekia apie 36 mlrd., importas – apie 40 mlrd. eurų. Nuo prekybos su Rusija tiesiogiai priklauso apie 300 tūkst. darbo vietų. Daugiau nei 6 tūkst. Vokietijos įmonių vykdo veiklą Rusijoje, per kelerius pastaruosius metus jos investavo Rusijoje apie 20 mlrd. eurų. Ekonominis karas su Rusija Vokietijai būtų labai skausmingas.

Visa ES laukia tolesnės Vokietijos finansinės paramos ir tolesnės ekonominės lyderystės. Nereikėtų stebėtis, kad jokių rimtų ir ilgalaikių ekonominių ar politinių sankcijų prieš Rusiją nebus priimta. Bet Vokietija gerai žino, kad jos sankcijos Rusijai yra daug skausmingesnės, nei Rusijos – Vokietijai, nes Rusijai reikia Vokietijos technologijų ir kuriamų darbo vietų. Be Vokietijos į Rusiją eksportuojamų cheminių medžiagų, Rusija net negalėtų perdirbti savo išgaunamos naftos. Be Vokietijos mašinų gamybos eksporto ir paslaugų sustotų didelė dalis Rusijos gamyklų ir naftos bei dujų išgavimas. Todėl Vokietija gali spausti Rusiją, bet akivaizdu, kad tas spaudimas nebus beribis.

Kita vertus, nereikia pernelyg sureikšminti Lietuvos verslo produktų ir paslaugų eksporto į Rusiją. Atmetus reeksportą, į Rusiją iškeliauja tik apie 5 proc. viso lietuviškos kilmės prekių ir paslaugų eksporto. Lietuva šiandien daug mažiau priklausoma nuo Rusijos, nei buvo iki 1998 m. krizės. Didžioji dalis eksporto persiorientavo į Vakarus. Tiek Lietuvos politika, tiek Lietuvos verslas tokios krypties turėtų laikytis ir toliau. Eksportas į Rytus neturėtų būti skatinamas ar remiamas. Verslas turi suprasti, kad Rusijos rinka visada bus nepatikima ir susijusi su skaudžiais praradimais, todėl į ją investuojant tenka asmeniškai prisiimti didelę verslo riziką.