Marcinas Urynowiczius

“Nereikia pamiršti ir to, kad karo metais žmonių santykiai buvo paremti pagalba vienas kitam. Tai šiandien mes skaičiuojame teisuolius, laikome juos ypatingais, o per karą pagalba buvo savaime suprantamas, kasdienis reikalas, ne priežastis tuo girtis”, – “Veidui” teigė dr. Marcinas Urynowiczius, Lenkijos tautos atminties instituto istorikas.

Jūratė KILIULIENĖ

– Kokie motyvai skatino lenkus padėti žydams, rizikuojant savo pačių gyvybe?

– Pats svarbiausias motyvas – humanitarinis: noras suteikti pagalbą žmogui, kuriam jos reikia. Antra, dažniausiai gelbėtojų pateikiama priežastis, – religinė: esu krikščionis, katalikas, taigi mano pareiga padėti tam, kuris pateko į bėdą. Trečia – tai pagalba savo bičiuliams, pažįstamiems, su kuriais dar prieš karą siejo nuoširdus bendravimas, asmeniniai reikalai. Ketvirta priežastis – priklausymas toms pačioms organizacijoms, tarkim, Lenkijos socialistinei partijai: savo nariams ji stengėsi išrūpinti krikšto metrikus, įrodančius, kad žmogus yra krikščionis, ar kitokius dokumentus, galėjusius padėti išgyventi. Penktas motyvas – siekis išgelbėti tuos žydus, su kuriais jau karo metu užsimezgė vienokie ar kitokie bendri interesai, tarkim, prekybos ryšys.

– Ar buvo tokių gelbėjimo atvejų, kai rizikuota siekiant vien tik finansinės naudos?

– Buvo tam tikra dalis lenkų, kurie siekė uždirbti iš to, kad kažkas nori išsigelbėti ir gali už tai sumokėti didelę sumą pinigų. Yra pasitaikę ir tokių atvejų, kad gelbėtojas virsta žudiku, t.y. paima pinigus, o kai jie baigiasi, išduoda iki tol slėptą žmogų policijai arba pats jį nužudo.

– Kokios paskatos jūsų tiriamoje istorinėje medžiagoje dažniausios?

– Be jokios abejonės, humanitarinės, paskui – religinės. Finansiniai sumetimai eitų pačioje sąrašo pabaigoje. Sunku pasakyti, kokia dalis gelbėtojų vadovavosi būtent jais. Darydamas prielaidą kalbėčiau apie penktadalį.

Reikia pasakyti, kad dauguma lenkų iš žydų, kuriuos slėpė, ėmė kažkokius pinigus. Tačiau tai jau kiti reikalai. Nes pinigai buvo imami ne siekiant praturtėti, o skiriant juos pragyvenimo, kuris okupacijos metais buvo labai brangus, išlaidoms. Juk besislapstančiam žmogui reikėjo maisto, drabužių, dažnai buvo prašoma nuvežti žinią apie juos toli esančioms giminėms, tai irgi kainavo.

– Įvairūs šaltiniai pateikia skirtingą vokiečių okupacijos metais žydus gelbėjusių lenkų skaičių. Kokie yra jūsų, istorikų, duomenys?

– Pagal mokslinius tyrimus, žmonių, kurie vienokiu ar kitokiu būdu padėjo, minimaliai galėjo būti 70 tūkst., maksimaliai – 300 tūkst. Priartėti prie bent kiek tikslesnių skaičių labai sunku. Tas, kas teikė nors mažiausią pagalbą žydams, karo metais tą faktą slėpė.

Nereikia pamiršti ir to, kad karo metais žmonių santykiai buvo paremti pagalba vienas kitam.

Po karo tuo irgi niekas nesigyrė, nes į žydus nebuvo palankiai žiūrima. Viena, jie buvo tapatinami su komunizmu. Antra, pokariu Lenkijoje siautėjo plėšikaujančios  ginkluotos gaujos, taigi buvo labai nesaugu prisipažinti padėjus žydams, kurie buvo laikomi pinigų turinčiais žmonėmis.

Nereikia pamiršti ir to, kad karo metais žmonių santykiai buvo paremti pagalba vienas kitam. Tai šiandien mes skaičiuojame teisuolius, laikome juos ypatingais, o per karą pagalba buvo savaime suprantamas, kasdienis reikalas, ne priežastis tuo girtis.

„Yad Vashem“ institutas tik septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pradėjo apdovanoti kitų šalių piliečius, gelbėjusius Holokausto aukas. Daugelį metų jų buvo labai nedaug, tas skaičius staigiai ėmė didėti tik per paskutinius tris praėjusio amžiaus dešimtmečius – tik tada žmonės nustojo bijoti, išdrįso apie tai kalbėti.

Dabar mudu kalbamės apie teisuolius, kurie gelbėjo žydus. O jei šis pokalbis būtų vykęs netrukus po karo, tiesiog pasakotume vienas kitam apie moterį, kuri padėjo savo kaimynui ar kažkokiems žmonėms iš miško. Kodėl būtume turėję akcentuoti žydus – juk padedama įvairiems žmonėms. Be abejo, tai, kad vokiečiai daugiausia žudė žydus, buvo visuotinai žinoma, bet žmonės bijojo liesti šią temą, kalbėta nebent šeimos, gerų pažįstamų rate, tik ne viešai.

– Kada pasikeitė atmosfera ir ši tema Lenkijoje jau nustojo būti tabu?

– Apie žydus gelbėjusius lenkus pradėta kalbėti tik septintojo dešimtmečio pabaigoje. Labiausiai prie to prisidėjo „Yad Vashem“, nes iki tol šia tema kalbėta bendros lenkų ir žydų kovos su okupantu kontekste. Be to, komunistinė valdžia Lenkijoje tuo metu buvo šiek tiek nacionalistinė. Kai pradėjo sklisti informacija, kad užsienyje kalbama ne tik apie tuos lenkus, kurie gelbėjo žydus, bet ir apie tuos, kurie juos išdavė, žudė, buvo nutarta imtis priemonių ir parodyti, jog tai netiesa. Pradėta rinkti informacija apie lenkus, kurie gelbėjo žydus. Būtent iš šio laikotarpio turime pirmuosius dokumentus, įsitvirtina nuostata, kad tai svarbu.