"Veido" archyvas

Pagal visuomenės išsivystymo indeksą Lietuva – 44-a iš 169 valstybių, Baltarusija, Rusija, Kazachstanas, Azerbaidžanas, Ukraina – septintame dešimtuke, Moldova (99), Kirgizija (109), Tadžikija (112) – tarp menkiausiai išsivysčiusių šalių

Mūsų sėkmė – kad dėl narystės ES paklusome europinėms demokratijos taisyklėms. Tačiau po septynerių metų prestižiniame klube kartais vėl supanašėjame su Vidurinės Azijos standartais.

Kazachstano sostinėje Astanoje į akis krinta nemažai prašmatnių “BMW 5er”, nors jie čia kainuoja trečdaliu brangiau nei Lietuvoje, daug “Lexus” automobilių. Bet nemažai ir vos judančių “žiguliukų”. “Iš karto supranti, kad čia ne Europa”, – paklaustas, kas labiausiai nustebino prieš penkis mėnesius pradėjus dirbti Kazachstane, atsako Lietuvos ambasadorius Rokas Bernotas.

Lietuvos diplomatas mini ne tik milžinišką visuomenės išsisluoksniavimą, kai vieni patenka į pasaulio turtingiausiųjų sąrašus, bet labai daug žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. R.Bernotas sako čia labai greitai supratęs, kad mes jau esame europiečiai ir daug ką darome paprasčiau, aiškiau. “Kazachstanas prieš keletą metų priėmė programą “Kelias į Europą”, tad noras perkelti europinę patirtį yra. Bet kasdieniame gyvenime to kol kas nematau”, – prisipažįsta ambasadorius.

Gili turtinė praraja, korupcija, menkas bendrojo vidaus produkto (BVP) dydis, tenkantis vienam gyventojui. Tai būdinga praktiškai visoms dvylikai iš buvusių penkiolikos “tarybinių sesių”. Nors jų likimai, kaip ir ekonominė bei politinė padėtis, susiklostė gana skirtingai, aišku viena: visos gali pavydėti Lietuvai, kuri, nors ir lėčiau nei Estija, iriasi europietiškos demokratijos ir gerovės link. Vis dėlto ekspertai įžvelgia pavojingų simptomų, kad kartais vėl supanašėjame su savo ankstesnėmis “sesėmis”.

Beveik pusė gyvena blogiau nei prieš 20 metų

Lygindamiesi pagal ekonominius rodiklius, žinoma, galime tiesiog džiaugtis, kad gyvename Lietuvoje, o ne kurioje nors iš dvylikos buvusių sovietinių respublikų. Pagal BVP dalį, tenkančią vienam gyventojui, dvyliktuko autsaiderę Tadžikiją lenkiame beveik šešiolika kartų. Žinoma, nereikia užmiršti, kad ir starto aikštelė buvo nevienoda – Baltijos šalys anuomet vadintos Sovietų Sąjungos vakarais. Vis dėlto net penkios iš dvylikos buvusių sovietinių respublikų – Kirgizija, Tadžikija, Gruzija, Ukraina, Moldova, jei lyginsime BVP pokyčius, šiandien gyvena net prasčiau nei prieš dvidešimt metų. Pavyzdžiui, Moldovoje BVP sumažėjo maždaug trečdaliu. Lietuvoje šis rodiklis pakilo maždaug 25 proc.

Už mažiau nei du JAV dolerius per dieną, Pasaulio banko duomenimis, priversti išgyventi 2 proc. lietuvių, bet net 11,5 proc. moldavų, 21 proc. armėnų, 27,5 proc. kirgizų, apie 50 proc. tadžikų ir turkmėnų, ir net 77 proc. uzbekų.

Paradoksas, kad pagal gamtos turtus kai kurios šios šalys, atrodytų, turėtų žarstyti milijardus.

Tačiau, kaip pastebi buvęs Lietuvos vyriausiojo euroderybininko pavaduotojas dr. Klaudijus Maniokas, jei lyginsimės ne su buvusios Sovietų Sąjungos autsaideriais, o su Rusija, Kazachija ar Baltarusija, teks pripažinti, kad BVP rodikliais vienam gyventojui atsiplėšėme ne itin daug. O juk Lietuvos ekonomika gaivinta ir didesne nei 8 mlrd. Lt injekcija iš ES struktūrinių fondų, sulaukė ne tik finansinės pagalbos reformuojant valstybės valdymą ir ūkį.

Vis dėlto, ekspertų manymu, posovietinių šalių, taip pat ir Lietuvos, ekonominę būklę labiausiai lėmė jos kritimo mastas iširus Sovietų Sąjungai ir anuometė politinė padėtis. Vilniaus universiteto profesorius Romas Lazutka primena, kad Lietuva buvo tarp patyrusiųjų vieną didžiausių nuosmukių, bet, palyginti su kitomis buvusiomis sovietinėmis respublikomis, trumpalaikį. “Sovietinė pramonė ir žemės ūkis žlugo, bet žmonių įgūdžiai, infrastruktūra liko, ir tai buvo pagrindai vėl pakilti. Antra, nepaisant to, kad keikiame savo politikus, palyginti su Kaukazo, Ukrainos, Moldovos, jie buvo angelai – nebuvo išprovokuota kokių neramumų, politinių konfliktų, kurie kai kuriose šalyse peraugo į karinius”, – Lietuvos anuomečius pranašumus vardija R.Lazutka.

Kaip primena ambasadorius R.Bernotas, ryžtas kiek galint toliau nueiti nuo sovietinės ateities Lietuvos žmonėms buvo paskata imtis sudėtingų ir skausmingų reformų. O Vidurinėje Azijoje nepriklausomybė priimta nenoromis – per referendumą, ar reikia išlaikyti SSRS, čia buvo mažiausiai sakiusiųjų “taip”, todėl ir procesai buvo lėti.

Pažangai koją kiša korupcija

Vis dėlto ir posovietinio dvyliktuko ekonomika pamažu juda pirmyn, tiesa, labai nevienodais tempais. Lietuvos verslas vis dažniau prisimena buvusius saitus. Patraukliausios Lietuvos verslui – didžiausią rinką turinčios ir turtingiausios Rusija, Kazachstanas, Ukraina.

Tačiau norint plėtoti verslą su buvusiomis “sesėmis” reikia atgaivinti prisiminimus, kaip tai buvo daroma sovietmečiu. Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Užsienio ryšių departamento direktorius Aurelijus Ušeckas pasakoja apie šalių specifiką: “Ukrainoje buvo nusivylimų dėl nestabilios politinės situacijos, ten nėra investuotojų apsaugos tradicijų. Bet jei žinai, kaip ten daromas biznis, įmanoma sėkmingai realizuoti projektus. Baltarusijoje dabar verslą įsisteigti lengviau, nes baltarusiai labai paisė TVF diktuojamų sąlygų ir nori būti patrauklūs investuotojams, tad palengvino daug procedūrinių dalykų. Nors ir pas mus korupcija nemažo lygio, bet jos negalima lyginti su posovietiniu dvyliktuku. Verslui koją kiša tai, kad negali pasikliauti vien įstatymais, žiniomis, geru verslo planu. Pavyzdžiui, Vidurinėje Azijoje ar Kaukaze šalia to dar reikia turėti nemažai pažinčių.”

Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Kazachstanas, pastaruoju metu į priekį veržiasi palyginti sparčiai. Lietuvos ambasadorius šioje šalyje R.Bernotas tarp priežasčių nurodo ne tik naftos ir dujų išteklius: “Po kelių eksperimentų priimtas pakankamai liberalus ekonomikos modelis. Čia gana daug išsilavinusių žmonių, didelis noras kelti menką mokslo lygį. Šalies prezidentas ir vyriausybė turi programą – geriausius moksleivius siunčia studijuoti į prestižinius užsienio universitetus su sąlyga, kad jie grįš ir dirbs Kazachstane ne mažiau kaip penkerius metus.”

Ambasadoriaus nuomone, gal dėl to Kazachstanas ekonominiu požiūriu atrodo bent dešimtkart geriau nei kaimyninis Tadžikistanas.

Didžiausias ES nuopelnas – demokratijos eksportas

Vis dėlto matuojant pokyčius buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose ryškiausias kontrastas – ne ekonomikos srityje. Lietuva akivaizdžiai lenkia posovietinį dvyliktuką demokratijos, institucinių gebėjimų, paslaugų, konkurencingumo rodikliais. Baltijos šalyse ne toks ryškus kaip kitose dvylikoje šalių nuosavybės perskirstymas (nors čia jis didesnis nei Vidurio ar Vakarų Europoje). “Svarbiausią ES įtaką Lietuvos pažangai būtent ir siečiau ne tiek su naujų finansinių išteklių suteikimu, nes lėšos atėjo jau po to, kai Lietuva buvo įgyvendinusi struktūrines reformas. ES dar iki Lietuvos narystės joje padėjo perorganizuoti prekybą, integruoti Lietuvą į vakarietišką gamybos pasidalijimą, bet, svarbiausia, sumažino galimybę, politologijos terminais tariant, užgrobti valstybę, tai yra išvengti situacijos, kai interesų grupės panaudoja valstybės išteklius savo siauriems interesams tenkinti”, – pabrėžia K.Maniokas.

Ukrainoje, Moldovoje, Gruzijoje, Armėnijoje, Azerbaidžane, Baltarusijoje su įvairiais projektais dirbęs K.Maniokas pastebi, kad Rusijoje oligarchizacija virto valstybiniu kapitalizmu ir nuo to modelio sunku, o gal ir neįmanoma nutolti.

Galimas daiktas, taip bus ir Ukrainoje. “Šis procesas buvo ryškus ir Lietuvoje, bet ES jį pristabdė, net neutralizavo primesdama tam tikrą viešąją politiką ir ją siedama su narystės ES perspektyva. Tai buvo esminis ir pagrindinis ES vaidmuo”, – pabrėžia K.Maniokas.

Vis dėlto ekspertas pastebi pavojingų tendencijų: Lietuvai tapus ES nare spaudimas sumažėjo ir seni įpročiai vėl atsinaujino, o ES struktūriniai fondai juos tik dar labiau paskatino, nes atsirado daugiau išteklių, kurie vėl pradėti skirstyti siaurų interesų ratui.

Prognozuoti, kaip lips iš šių visoms būdingų problemų posovietinis dvyliktukas, sunku. Štai Moldova ar Gruzija turi galimybių artėti prie ES vertybių. Tačiau akivaizdu, kad dėl įtakos visose posovietinėse valstybėse vyksta kova tarp Vakarų ir Rusijos. Kol kas, pasak K.Manioko, labiau atrodo, kad laimi pastaroji.

Politinių permainų atžvilgiu Vidurinės Azijos regiono lyderė Kirgizija turi aktyviausią politinę visuomenę: čia yra daug išsilavinusių, aktyvių, nepatenkintų esama padėtimi žmonių, daug politinių partijų, vyksta gyvas politinis procesas, tačiau ekonominiu požiūriu kirgizai vis dar tarp skurdžiausiųjų. Tačiau kitose Vidurinės Azijos šalyse, ambasadoriaus R.Bernoto teigimu, politinių reformų procesai lyg ir įšaldyti.

Žinoma, tiek ekonominiu, tiek demokratijos požiūriu lygindamasi su buvusiomis “sesėmis”, Lietuva gali jaustis lyderė. Kaip pastebi “Vilmorus” centro direktorius sociologas Vladas Gaidys, pagal visame pasaulyje matuojamą visuomenės išsivystymo indeksą Lietuva – 44-a iš 169-ių valstybių ir priartėjo prie labai išsivysčiusių šalių ribos, kurią jau peržengė Estija (34).

Pasilyginkime: Rusija, Kazachstanas, Azerbaidžanas, Ukraina – septintame dešimtuke, Gruzija, Armėnija – aštuntame, o Turkmėnistanas (87), Moldova (99), Uzbekistanas (102), Tadžikija (112) – tarp menkiausiai išsivysčiusiųjų. “Lietuva – tarp tų šalių, kurioms pavydi trys ketvirtadaliai pasaulio gyventojų. Jau lyginamės su turtingiausiais pasaulio žaidėjais, į mūsų valstybės sandarą jau įkoduoti demokratiškumo, laisvosios rinkos, socialiai orientuotos ekonomikos, žmogaus teisių kriterijai”, – didžiuojasi V.Gaidys.

Tačiau lygiuodamiesi į europinį dvidešimtseptintuką niekaip neišlipame iš trečios nuo galo vietos. Valstybės sėkmės perspektyvą temdo ir stiprėjanti naujoji nomenklatūra, ir oligarchai, užgrobiantys vis daugiau valstybės galių bei turtų. O juk būtent tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl posovietinis dvyliktukas daugeliu parametrų šiandien vis dar netoli nutolęs nuo tos vietos, kurioje jį palikome prieš dvidešimt vienus metus.