BFL

Lietuvai nuolat trūksta pinigų. Tai aksioma, kurią žino net labiausiai neišprusęs šalies gyventojas. Beveik du dešimtmečius, kone nuo pat nepriklausomybės atkūrimo, kai tik Lietuva tapo tarptautiniu mastu pripažinta ir atsirado galimybė skolintis, mes taip ir gyvename – skolon. Pirma skolinomės iš Tarptautinio valiutos fondo (kas gi daugiau gali skolinti jaunai valstybei), vėliau – tarptautinėse rinkose. Taip pat visą tą laiką turime neigiamą prakybos balansą, o tai reiškia, kad skolintus pinigus leidžiame ne savo, o užsienio valstybių, pirmiausia Kinijos, ekonomikai remti.
Matant pastaruoju metu Europą apėmusią valstybės skolų krizę akivaizdu, kad ne viena Lietuva gyvena skolon. Tiesa, palyginti su kokiomis Graikija ar Italija, kurių skolos siekia 120–150 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), Lietuvos skola, pernai metų gale pasiekusi 39 proc. BVP, atrodo gana nedidelė. Panašaus dydžio ir Latvijos valstybės skola. Tačiau šalia mūsų yra Estija, su kuria kartu išsivadavome iš Sovietų Sąjungos ir vienu metu pradėjome kurti rinkos ekonomiką, bet kurios valstybės skola šiandien juokinga – vos 9,6 proc. BVP (mažiausia visoje ES); kurios biudžetas šiemet vėl yra perteklinis; kuri sugeba mokėti didesnes pensijas nei Lietuva; kurioje darbo užmokesčio vidurkis didesnis nei Lietuvoje; kuri įstengia skirti dvigubai daugiau lėšų valstybės gynybai nei Lietuva, tuo pat metu skirdama daugiau pinigų švietimui, socialinei saugai, teisėsaugai nei Lietuva.
Kaip estams tai pavyksta? Kai išnagrinėji šių metų Lietuvos valstybės biudžeto išlaidas (36 mlrd. Lt), tai matai, kad didžiąją dalį suryja socialinė sauga (40,1 proc.), švietimas (15,4 proc.) ir sveikatos apsauga (12,7 proc.). Tai reiškia, kad daugiau nei du trečdaliai valstybės pinigų tenka toms sritimis, kurios nuo sovietmečio iš esmės nereformuotos. Vis dėlto svarbiausia priežastis, kodėl estai sugeba gyventi be skolų, matyti iš pirmos lentelės – Estija surenka ir perskirsto per biudžetą kone ketvirtadaliu daugiau pinigų nei Lietuva. Tai, kad tik trečdalis Lietuvos visuomenės moka mokesčius ir veža ant savo pečių visą valstybę, jau antri metai nebe paslaptis. Paslaptis – kada ryšimės pradėti gyventi kitaip.