Vis didėjanti technologijų pažanga neskatina visuomenės pažangos. Priešingai – nebesugebame atlikti elementarių protinio skaičiavimo veiksmų, prarandame organinę energiją ir kūrybiškumą.

Valstybės pažangos varikliu kūrybiškumą vadinantis režisierius, Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas Gytis Padegimas sako, kad valstybės investicija į kūrybiškumą turėtų apimti žmogaus amžių nuo gimimo iki trečiojo amžiaus universiteto, ugdant piliečius kaip asmenybes, gerbiant jų orumą ir kūrybinį pradą.
Bendrąja prasme kūrybiškumas – tai gebėjimas kelti naujas idėjas, netipiškai jas išspręsti, greitai orientuotis sudėtingose situacijose, gebėti nestereotipiškai mąstyti. Jis priklauso nuo individualių savybių, auklėjimo bei mokymo. Deja, dažniausiai dėl netinkamo auklėjimo ir mokymo vaikai šį gebėjimą praranda.
Vilniaus universiteto profesorius Dobilas Kirvelis, studentus mokantis jau daugiau nei 50 metų, dabartinę šalies švietimo sistemą apibūdina kaip žlugdančią mokinių kūrybiškumą: „Lietuvai būtina keisti edukacijos sistemą, nes mūsų vaikai iki šiol mokomi remiantis principu “o jūs, vaikai, taip darykit, kaip tėveliai daro”. Bet aš savo studentams sakau: o jūs, mielieji, nedarykit, kaip tėveliai darė.“ Mokslininko teigimu, kur kas svarbiau išmokyti jaunąją kartą klausti, o ne atkartoti vienas ar kitas sąvokas.
Pedagogų gebėjimas užduoti klausimus itin svarbus ugdant visuomenės kūrybinį mąstymą, pasitikėjimą savimi, iniciatyvumą, užsispyrimą siekti tikslo, gebėjimą priimti naujas idėjas. Kūrybiškas problemų sprendimas neatsiranda staiga, jis palengva ugdomas ir kuriamas. Kūrybiškumo esmė – atsisakyti įprastai visuomenėje vyraujančių nuostatų.
Daugelis kūrybiškumo teoretikų (E.P.Torrance’as, D.Simontonas ir kt.) atkreipia dėmesį, kad kūrybiškumo sklaida priklauso ne tik nuo valstybės politikos į kūrybingus žmones, bet ir nuo konkrečių veiksmų – įvertinimo, finansavimo, sąlygų kurti įvairiausiose srityse sudarymo, požiūrio formavimo, švietimo sistemos kokybės ir pan.
„Nepakanka deklaratyviai pareikšti, kad svarbu ugdyti kūrybingą žmogų, svarbu atsakyti į klausimą, kokį asmenį siekiama ugdyti. Jei kūrybingą, iš esmės turėtų būti peržiūrimos mokymo programos“, – teigia Vilniaus edukologijos universiteto Psichologijos didaktikos katedros docentė, kūrybos psichologė dr. Daiva Garkauskaitė-Karkockienė.
Kodėl svarbu visuomenėje sulaukti kūrybiškumo apraiškų, o idealiu atveju – proveržio? Kas jį lemia, o kas žlugdo?
Lektorius ir knygos „Gyvenimas audroje“ autorius Pauliaus Kovas neabejoja, kad kūrybiškumas žmogų išlaisvina, leidžia priimti sprendimus, kurių aplinkiniai dažnai nė nepastebi: „Nekūrybingas žmogus dažnai mato problemą ir yra linkęs kaltinti visus aplinkinius dėl savo nesėkmių, o kūrybingas regi situaciją su daugeliu galimų sprendimo variantų. Būtent tokie žmonės ir juda pirmyn įveikdami kliūtis bet kurioje srityje.“
Pašnekovas neabejoja: lietuvių prigimtyje slypi kūrybiškumo ir išlikimo genas. „Kaip kitaip pavadinti mūsų žmonių kruopštumą, išradingumą ir sugebėjimą prisitaikyti prie nuolat kintančių sąlygų? Tai ne kas kita, kaip tautos išlikimo genas“, – sako daugybę gerų ir ne mažiau blogų kūrybiškumo apraiškų visuomenėje pastebintis P.Kovas.
„Mūsų istorijos, kaip vienam iš kito pinigus išvilioti, apgauti ar apsukti, yra nuskambėjusios per visą spaudą: niekas kitas pasaulyje tokių išradingų būdų nesugalvoja. Nukreipę savo kūrybinį potencialą tinkama kryptimi galėtume pasiekti dar ne tiek, tačiau daugiau nei dvidešimt metų trypčiojame vietoje ir nesulaukiame reikiamo impulso iš valstybės: nieko keisto, kad žmonės pavargo laukti, renkasi emigraciją. Galbūt mokesčių lengvatų sistema galėtų inicijuoti taip laukiamą proveržį šalyje, tačiau kiek dar lauksime?“ – klausimą kelia P.Kovas.
Jis svarsto, kad sėkmės atveju tai padėtų atkurti vidurinį gyventojų sluoksnį, nes šiuo metu šalyje – tik turtingi ir skurstantys, o vidutiniokų, deja, jau kuris laikas nėra: „Pažindama savo žmonių psichologiją (dauguma svajoja apie verslą, tačiau taip nieko ir nesiima) valdžia galėtų padėti jiems žengti bent pirmąjį žingsnį. Deja, laukti nebegalime.“

Verslumo poreikis išpūstas

Mykolo Romerio universiteto profesorius psichologas Gediminas Navaitis sako, jog dar ankstyvoje vaikystėje išmokstame, kad už per didelį kūrybiškumą galime sulaukti bausmių. Taigi norėdami būti pagirti laikomės visuomenės nustatytų standartų ir profesinėje, ir visuomeninėje veikloje, o paskui stebimės, kad naujos idėjos mūsų šalyje gana sunkiai skinasi kelią.
„Mums nekyla abejonių, kad reikia lavinti kūno raumenis, tačiau pamirštame apie to paties besitikintį protą. Dvasiškai ir intelektualiai tobulėdami tampame laimingesni, tai įrodo ir tyrimai“, – dėmesį atkreipia G.Navaitis.
Apgintos disertacijos tyrimu, kurio tikslas buvo sukurti kūrybiškumo ugdymą programą studentams ir nustatyti jos efektyvumą, D.Grakauskaitė-Karkockienė įrodė – kūrybiškumą galima ugdyti. Pašnekovė atskleidžia, kad prieš programą dauguma studentų nė nemanė esantys kūrybingi.
„Buvo nepaprasta stebėti, kaip keičiasi jų požiūris į savo pačių kūrybiškumą, kaip programos pabaigoje jie džiūgauja, kad gali būti kūrybingi“, – asmenine patirtimi dalijasi kūrybiškumo ugdymo kursą studentams vedanti dėstytoja, ne vienus metus stebinti, kaip keičiasi jaunimas, atradęs savyje dar neišnaudoto potencialo.
Pinigų kiekiu vertybes matuojančioje visuomenėje gana dažnai susiduriama su stereotipu, kad jei esi kūrybingas ir niekur savo idėjų nerealizuoji, tai tiek tas tavo kūrybiškumas ir tevertas. „Bet ar visi galime būti sėkmingi verslininkai, o gal laikmetis toks, kad būtina investuoti į save? Kita vertus, juk vadinamasis kūrybiškumo proveržis gali ištikti tuomet, kai mažiausiai to tikimės“, – svarsto D.Grakauskaitė-Karkockienė, neabejojanti, kad potencialiai kūrybingas yra ir gali būti kiekvienas žmogus.
Priešingai, nei daug kas mano, šis bruožas nėra būdingas tik menininkams. Pasitelkiant bent kiek vaizduotės ir stimuliuojant savo kūrybiškumą, net ir smulkmenomis (pvz., renkantis aprangą, maistą ir pan.) galima nustebinti save ir aplinkinius.
Išpūstais ekonominiais žmogaus ir visuomenės parametrais besipiktinantis G.Padegimas tvirtina, jog tam, kad visuomenė būtų normali ir integrali, jai nepakanka vien verslo: „Mums reikia ir kunigo, ir policininko, ir mokytojo, ir artisto, žinoma, ir verslininko. Tačiau reikėtų atminti – žmogus nėra ekonominis gyvis, užsiimantis tik verslais.“
Lygiai taip pat klaidinga manyti, kad kūrybingi yra tik tam tikros srities atstovai. Aktorė Ilona Balsytė teigia, kad žmogus jau gimsta kūrybingas: „Paminėjus žodį „kūrybiškumas“, žmonės dažniausiai pagalvos – kalbame apie artistinę saviraišką. Nors tai ir yra be galo svarbi kūrybiškumo dalis, bet tikrai neatspindi visos jo esmės. Didžiajai daliai žmonių kūrybiškumas yra kasdienis daugybės problemų sprendimo būdas.“
O štai aktorius Dominykas Vaitiekūnas sako turėjęs progos ne kartą įsitikinti, kad individo kūrybiškumas nubunda patekus į sudėtingas, kartais net ekstremalias gyvenimo situacijas: praradus darbą, patekus į eismo įvykį ir pan. „Problemos ir kliūtys – varomoji jėga ne tik gyvenime, bet ir dramaturgijoje. Uždegti žmogų veiksmui, pažadinti jo kūrybiškumą gali ir mintis arba tikėjimas savo tikslu“, – neabejoja aktorius. Tačiau ne mažiau svarbu suteikti sau šansą nenurašant savęs anksčiau laiko ir nepasiduodant kitų nuomonei apie save.
Deja, D.Grakauskaitės-Karkockienės teigimu, mokykloje ir namuose pasitaiko pernelyg daug kliūčių, kad kūrybiškumas atsiskleistų ankstyvoje vaikystėje. Nekreipiant dėmesio kad ir į pačias mažiausias (suaugusiojo akimis) kūrybos apraiškas, nevertinant, kritikuojant ar nepritariant tam, ką sukuria vaikas, šis labai greit nusivilia savo kūrybiniais sugebėjimais, nustoja daryti tai, kas suaugusiesiems atrodo nereikšminga, ir pasirenka kitą veiklą. Tačiau pradėti kurti niekuomet ne vėlu.
Kaip teigia psichologė N.Leland, viena jos mokinių pradėjo tapyti sulaukusi 70-ies. Ji užsispyrusi mokėsi tapybos paslapčių, nepaisydama sveikatos problemų bei artimo žmogaus netekties, ir pasiekė neblogų rezultatų: net ir būdama 90-ies rengdavo parodas ir sėkmingai parduodavo beveik visus savo paveikslus.
Apibendrinant galima pasakyti, kad šiuo atveju tinkamos visos žmogaus kūrybiškumą galinčios išjudinti priemonės.