Nepaisant ilgainiui didėjančio lietuvių susidomėjimo ekologišku maistu, vadinamasis žaliasis mąstymas kasdieniame mūsų gyvenime niekaip neįsitvirtina: vis dar gerokai labiau rūpinamės savimi negu mus supančia aplinka.

Papusryčiavęs dažnas vilnietis indelį nuo jogurto, banano žievę ir plastikinį maišelį sužers į vieną šiukšlių kibirą, išvestam pasivaikščioti šuniui gamtinius reikalus leis atlikti, kur tik šiam patinka, nusileidęs iš savo buto, savo daugiau nei 10 metų senumo automobilį susiras pastatytą ant kadaise buvusios žaliosios vejos, sėdęs į jį, pakeliui žerdamas dulkes ant vieno kito pro šalį minančio dviratininko, atburgs į darbą.
O Kopenhagos ar Stokholmo gyventojas po pusryčių likusias šiukšles sudėlios į penkis skirtingus konteinerius, suomis į maišelį surinks viską, ką pritūpęs paliks augintinis, danas sės ant dviračio, švedas – į viešąjį transportą ir, neribojami transporto spūsčių, judės darbų link. Vėliau dalykiniame susitikime švedas savo partneriui greičiausiai išties vizitinę kortelę, pagamintą iš perdirbto popieriaus, nes švedams tokie gaminiai – privalumas, o pusė lietuvių į tokią prekę net nežiūrėtų.
Aplinkos tausojimo idėjos kasdieniame lietuvių gyvenime niekaip neįsitvirtina. „Eurobarometro“ tyrimas parodė, kad net 51 proc. vilniečių savo reikalais po miestą juda automobiliu, 36 proc. – viešuoju transportu ir tik 12 proc. – pėsčiomis ar dviračiu. O štai Stokholme į viešąjį transportą sėda 48 proc. gyventojų, dviratį renkasi ar pėsčiomis eina 35 proc. ir tik 15 proc. važiuoja automobiliu. Kopenhagoje net 65 proc. gyventojų renkasi dviratį ar vaikšto pėsčiomis.
Žaliojo mąstymo lygiu nuo senųjų ES šalių atsiliekame tiesiog beviltiškai. Vokietijoje, Hamburge, jau 20 metų gyvenanti ekonomistė Dalia Henke pasakoja, kad mąstymas apie gamtos taršos padarinius jos šeimos kasdienybėje įsitvirtino gyvenant Vokietijoje: ten apie tai nuolat praneša žiniasklaida, ten taip pat vyrauja politinis palaikymas. „Vokietijoje pradėjau rūšiuoti šiukšles, taupyti vandenį, elektrą ir šilumą, nes tai mūsų ištekliai, kurie kažkada baigsis. Kartais minu dviratį, kad automobilis neterštų aplinkos, ką jau kalbėti apie tai, kad nesvarbu, kur būčiau (miške, mašinoje ar prie jūros), visada ieškau šiukšliadėžės“, – kasdienius įpročius vardija D.Henke.
Lietuvė pasakoja, kad Vokietijoje piliečiai šiukšles rūšiuoja labai sąmoningai: popierius, skirtingų spalvų stiklas, plastikas, bioatliekos, galvaniniai elementai, elektros lemputės ir kitos atliekos keliauja į skirtingus konteinerius. Daugelis rūšiuoja labai sąžiningai, o nerūšiuojantiems arba šiukšlinantiems skiriamos baudos – apskųsti nedrausmingą pilietį gali net šiukšlių išvežimo įmonės. Tad nieko keista, kad, „Eurostato“ duomenimis, Vokietijoje apie 50 proc. atliekų surūšiuojama ir perdirbama, o Lietuvoje, kaip rodo tyrimai, rūšiuoja tik apie 30 proc. gyventojų, 2011 m. buvo perdirbta tik 11 proc. visų atliekų.
„Be to, Vokietijoje turime net Žaliųjų partiją, kuri be galo populiari ir jos reitingai toliau kyla. Labai skatinama ir alternatyvioji energetika: saulės, vėjo, vandens ar geoterminė. Įdiegtos inovatyvios šiukšlių perdirbimo technologijos, o perdirbtos atliekos toliau naudojamos kitiems produktams gaminti. Maždaug po 10 metų Vokietija jau galutinai atsisakys atominės energijos ir bus naudojama visa kita alternatyvioji“, – dar daugiau skirtumų su Lietuva įžvelgia D.Henke.


Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.