Viena efektyviausių priemonių, skatinančių gimstamumą, yra nuolatinė mokestinė dirbančiųjų paskata. Tik svarbu, kad tai nevirstų imitacija, kaip atsitiko Lietuvoje. Jei papildomas neapmokestinamasis pajamų dydis už kiekvieną vaiką siektų bent 1000 Lt, gimstamumas Lietuvoje tikrai imtų didėti.

Dėl itin mažo gimstamumo ir ilgėjančios gyvenimo trukmės per ateinančius 50 metų Lietuvoje darbingo amžiaus gyventojų dalis visuomenėje sumažės nuo dabartinių 67 proc. iki 55 proc. Vyresnių nei 65 metų gyventojų dalis padidės dvigubai – iki 30 proc. Šis blogėsiantis darbingų ir nedarbingų gyventojų santykis yra labai inertiška tendencija, kurią pakeisti nėra lengva, tačiau įmanoma. Kokia socialinė ir ekonominė politika gali sušvelninti, o gal net sustabdyti ją?
Iki šiol didžiausio visuomenės dėmesio ir politinių diskusijų sulaukė emigracijos reiškinys. Tačiau būtent emigracijos trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu beveik neįmanoma paveikti – ES piliečiai yra laisvi ir patys gali nuspręsti, kurioje šalyje nori gyventi bei dirbti. Emigracija iš naujųjų narių valstybių atslūgsta savaime, kai atlyginimai, pajamos ir gyvenimo lygis priartėja prie ES vidurkio.
Dėl ilgėjančios gyvenimo trukmės nuolat senstanti visuomenė jau dabar kelia iššūkius daugumai išsivysčiusių Europos valstybių. Ši problema sprendžiama dviem būdais – vėlinant pensinį amžių arba labiau atsiveriant imigracijai, kuri visuomenę papildo jauna darbo jėga. Pensinis amžius Lietuvoje jau pradėtas vėlinti ir 2026 m. tiek vyrams, tiek moterims sieks 65 metus. Tikėtina, kad ateityje ši kartelė turės kilti dar aukščiau, ypač jei Lietuvoje nesikeis požiūris į atvykėlius ir šalis nepradės aktyviai skatinti užsienio specialistų imigracijos.
Galiausiai, neįveikus ksenofobijos arba neradus argumentų, galinčių įtikinti užsieniečius gyventi Lietuvoje (tokia rizika – labai reali), belieka kurti ateities potencialą šalies viduje, tai yra skatinti gimstamumą. Tačiau įtikinti gyventojus auginti daugiau vaikų turbūt nėra lengviau, nei pakeisti jų apsisprendimą gyventi ir dirbti užsienio valstybėje.
Pagal Europos Komisijos projekcijas, gimstamumo rodiklis, parodantis, kiek vidutiniškai vaikų per savo gyvenimą užaugina viena moteris, Lietuvoje ateinantį penkiasdešimtį išliks dabartinio lygio – svyruos apie 1,6. Kitaip sakant, 10 moterų per savo gyvenimą pagimdys 16 vaikų. Tačiau tam, kad valstybėje išliktų stabilus gyventojų skaičius, gimstamumo rodiklis turi siekti 2,1. Deja, toks gimstamumo rodiklis Lietuvoje pastarąjį kartą buvo prieš 25 metus.
Gimstamumo skatinimo priemonių yra, ir jas parinkti lengviau suvokus šio neigiamo reiškinio priežastis. Paprastai gimstamumas mažėja visose valstybėse, kopiančiose ekonominio išsivystymo laiptais, nes jose vis didesnė dalis gyventojų kraustosi iš kaimų į miestus. Vaikas kaime gyvenančioje ir žemės ūkio darbais užsiimančioje šeimoje yra pranašumas – tai papildoma darbo jėga, o jo išlaikymas nebrangus. Mieste priešingai – kiekvienas papildomas vaikas ne tik susijęs su papildomomis išlaidomis, bet dažniausiai bent vieną iš tėvų metams ar ilgiau pašalina iš darbo rinkos.
Ne paslaptis, kad didžiuosiuose Lietuvos miestuose infrastruktūra nėra patogi vaikams auginti: trūksta vaikų darželių (net privačių), sporto ir kitokių laisvalaikio praleidimo būrelių. Didelis iššūkis tėvams – ir per ilgos moksleivių vasaros atostogos. Jei vaikas dar per mažas, kad laiką galėtų leisti savarankiškai, o abu tėvai dirba, jo užimtumo ir saugumo užtikrinimas daug kainuoja arba reikalauja nedirbančių giminaičių pagalbos. Beje, dėl per ilgų moksleivių atostogų lietuviai labai vėlai baigia mokyklą ir dirbti pradeda būdami daug vyresni nei vidutinis europietis. Tai dar labiau paaštrina mažėjančios darbo jėgos problemą, todėl pokyčiai turi įvykti ir šioje srityje.
Dėl šių priežasčių beveik neįmanoma skatinti gimstamumo suteikiant tėvams vienkartines išmokas už gimusį vaiką. Rusija 2007 m. pradėjo taikyti šiai šaliai įspūdingą gimstamumo skatinimo priemonę – už antrą ir kiekvieną vėliau gimusį vaiką motinai išmokama beveik 10 tūkst. JAV dolerių vienkartinė išmoka. Tiesa, nors Rusijos gimstamumo rodiklis šiek tiek ir padidėjo, jis išlieka net mažesnis nei Lietuvoje. Tačiau atsirado ir šalutinė tokios politikos pasekmė: šeimos nusprendžia gimdyti dar vieną vaiką, kai turi grąžinti skolas arba nori įsigyti naują automobilį.
Todėl daug efektyvesnė gimstamumo skatinimo priemonė yra nuolatinė mokestinė dirbančiųjų paskata. Lietuvoje tokios paskatos imitacija yra papildomas neapmokestinamasis pajamų dydis (PNPD). Už pirmą vaiką bendros šeimos neapmokestinamosios pajamos padidėja 100 litų, už kiekvieną kitą – 200 litų. Taigi už pirmą vaiką mėnesinės šeimos pajamos išauga 15 litų, už kiekvieną kitą vaiką – dar po 30 litų. Puikiai suprantame, kad tokia suma negali nei motyvuoti, nei padėti išlaikyti gausesnės šeimos – vien vaiko auklėjimas darželyje (ne privačiame!) kainuoja maždaug dešimt kartų daugiau, nei valstybė suteikia mokesčių lengvatų.
PNPD už kiekvieną vaiką turėtų siekti bent 1000 litų, dėl to šeima per mėnesį mokėtų 150 litų mažesnius gyventojų pajamų mokesčius. Tokios priemonės taikymas, o ne tiesioginių vienkartinių išmokų didinimas būtų daug efektyvesnis ir dėl to, kad gimstamumą skatintų darbingose ir produktyviose, o ne asocialiose šeimose. Mokesčių darbo grupės ekspertai pamiršo išdėstyti savo nuomonę apie PNPD, tačiau reikia tikėtis, kad valdžios atstovai iki liepos 1 dienos spės priimti reikiamos įstatymus, ir jau kitais metais gimstamumas pradės didėti.

Rusija 2007 m. pradėjo taikyti šiai šaliai įspūdingą gimstamumo skatinimo priemonę – už antrą ir kiekvieną vėliau gimusį vaiką motinai išmokama beveik 10 tūkst. JAV dolerių vienkartinė išmoka.