Radikalių vidaus politikos permainų naująjį politinį sezoną nenumatoma. Jos ateis tik tuomet, kai valdžią pagaliau ims rinkti ir jaunimas.

Iki skausmo nuspėjama. Taip sociologas dr. Vladas Gaidys aiškina per metus įvykusius ir artimiausiais metais prognozuojamus pokyčius partijų ir politikų reitinguose, Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas – kylančias referendumų iniciatyvas, o politologas dr. Vincentas Vobolevičius – kas laimės prezidento rinkimus.
Nors Lietuva pirmąkart pirmininkauja ES Tarybai, o Vyriausybė Seimo rudens sesijai siūlo 300 teisės aktų projektų, nors laukia net dveji rinkimai – prezidento ir Europos Parlamento, vidaus politikoje esminių permainų ekspertai neprognozuoja. Tačiau ši politinė ramybė nėra tas politinis stabilumas, kuriuo turėtume džiaugtis, – greičiau užsistovėjęs politinis vanduo, vis sukantis populistų malūną. Beje, ir tai gana dėsninga postsocialistinėse valstybėse. Tačiau kada Lietuvoje įmanoma būtų sulaukti radikalesnių permainų?

Politiką daug lemia demografija

„Lietuvos visuomenei smarkiai senstant, didėja dalis elektorato, kuris palankus populistinėms partijoms. Jaunimas rinkimuose ganėtinai neaktyvus, o aktyviausias elektoratas – maždaug dviejų sovietinių kartų, į kurių jaunystės sentimentus, kai Lietuvoje buvo tvarkos ir saugumo jausmas, ir taiko kairiosios pakraipos populistai“, – demografijos įtaką politikai pabrėžia politinės antropologijos specialistas Saulius Matulevičius.
Kembridžo universitete studijavęs jaunas ekspertas, gilinęsis ir į postsocializmo antropologijos reiškinius, sako, kad mes nesame išskirtiniai, nes visose postsocialistinėse šalyse maždaug po penkiolikos–dvidešimties metų politika labai nukairėja, o nusivylusių dešiniąja politika nostalgiškų nuotaikų elektoratą „paima“ populistinės partijos.
S.Matulevičius mano, kad vėl neabejotina Dalios Grybauskaitės lyderystė artėjančiuose prezidento rinkimuose taip pat susijusi ir su tuo, kad jos politinis paveikslas labai būdingas postsocialistinėms valstybėms, kuriose rinkėjas ieško tvirtos rankos lyderio, galinčio grąžinti buvusios tvarkos pajautas.
Lietuvos sociologų apklausos patvirtina, kad ant lietuviškųjų populistų jauko dažniausia pakimba vyresni žmonės, o jaunimo balsai rinkimuose to neatsveria, nes daug jaunų žmonių net neina balsuoti. „Vilmorus“/“Lietuvos ryto“ apklausų duomenimis, rinkimuose neketina balsuoti beveik 22 proc. jaunimo iki 29 metų ir per 17 proc. 30–39 metų žmonių, o su amžiumi entuziazmas rinkti valdžią didėja. Neketinantys balsuoti sociologams pareiškė ir 19,1 proc. moksleivių bei studentų, tačiau tarp pensininkų tokių tik 7,6 proc.
Kodėl aktyviausia visuomenės grupė pasyviausia politikos srityje? „Jaunimui sunku būti politiškai aktyviam ir nenusivylusiam, kai toks jaunimo nedarbas. O šis taip pat priklauso nuo demografijos. Vienam asmeniui pensijos amžių atidėjus metais, tiek pat pailginame jauno žmogaus galimybę įsidarbinti. Jaunimas labai nusivilia valstybe, politine santvarka, kuri jam neužtikrina saugumo nei studijuojant, nei baigus studijas. Todėl savęs ir nesieja su valstybe, kuri negebėjo jam padėti įsitvirtinti. Be to, sienos atviros, jaunas žmogus nori save išbandyti kitur. Jei būdamas jaunas žmogus nebus tapęs savo šalies politinio ir ekonominio gyvenimo dalimi, ja ir netaps“, – aiškina S.Matulevičius. Dėl šių priežasčių ir kitose šalyse jaunimas politiškai pasyvus arba populistiškai kairėjantis.
Beje, nė neketinančio balsuoti jaunimo procentas iš tiesų koreliuoja su jaunimo nedarbo rodikliais: „Eurostato“ duomenimis, tarp nesimokančių ir galinčių dirbti asmenų iki 25 metų bedarbiai sudaro net 26,4 proc.
Politinis antropologas neabejoja: „Kol paskutinė sovietinė karta bus politiškai aktyvi, kol prie valstybės vairo nepradės stoti žmonės, nematę sovietinės sistemos, sunku tikėtis esminių pokyčių. Nors yra pozityvių reiškinių, labai pavojingas rodiklis, kad Lietuva taip ir nepatyrė susitaikymo laikotarpio. Štai vyksta diskusijos dėl Vilniaus Žaliojo tilto sovietinių skulptūrų: lyg ir būtų logiška jas palikti kaip istorijos dalį, bet tai įmanoma tik susitaikiusiose visuomenėse. Mūsų visuomenė tokia nėra. Kol Lietuvoje neatsiprašys tie, kurie sovietmečiu darė klaidas, o kiti neatleis, tol ir neišeisime iš posovietinio mąstymo. Estai pačioje nepriklausomybės pradžioje žengė drastiškus žingsnius (pavyzdžiui, dėl pilietybės), kuriuos galima vertinti įvairiai, bet jie labai aiškiai užbrėžė ribą ir, palaidoję praeitį, eina į priekį.” Lietuvoje tokių intencijų nė viena partija nerodo. Ar rizikuotų tai daryti vis dar susiskaldžiusioje visuomenėje dvejų rinkimų metais? Kažin. Todėl didelių pokyčių vidaus gyvenime niekas neprognozuoja.

Naujų didelių populistinių judėjimų negims
Rinkėjai, kaip ir partijos, Lietuvoje tapo nesunkiai prognozuojami. Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės “Vilmorus” direktorius V.Gaidys, lygindamas Lietuvos partijų reitingus su kitomis šalimis, konstatuoja: „Universalus dėsnis – visose šalyse rinkimus laimėjusi partija ar koalicija negali visą kadenciją kilti aukštyn, nes neįmanoma suderinti visų interesų ir tesėti visų rinkimų pažadų, todėl ES nėra nė vienos šalies, kurioje pasitikinčiųjų partijomis procentas būtų didesnis nei nepasitikinčiųjų, – net Skandinavijoje, kur valdžios institucijos labai palaikomos. O opozicijos reitingų klasikinė perspektyva – kilimas.“
Po pernai spalį vykusių Seimo rinkimų jų favoritų socialdemokratų reitingai pirmaisiais mėnesiais didėjo įspūdingai – nuo 12 iki 30 proc. (skaičiuojant nuo visų respondentų). Tai sociologas aiškina ir ekonominės krizės pabaigos simptomais, ir Lietuvoje mažėjančiais pesimizmo rodikliais – dabar esame viena optimistiškesnių ES šalių. Bet nuo balandžio socialdemokratų populiarumas šiek tiek mažėja ir, sociologo prognozėmis, dar po truputį mažės.
Teismuose paskendusi Darbo partija, persikrikštijusi į Darbo partiją (leiboristus), prarado apie pusę potencialių rėmėjų, kurie, tikėtina, daugiausia perbėgo pas socialdemokratus, šiek tiek teko ir „Tvarkai bei teisingumui“. Truputį padaugėjo konservatorių rėmėjų, bet stabilios augimo tendencijos dar nesimato. Opozicinis Liberalų sąjūdis išlaiko negausų, bet stabilų 5–6 proc. rėmėjų būrį. O „Drąsos kelias“, kaip visi ekspertai ir prognozavo, sparčiai nunyko ir balansuoja ties vos pusės procento rėmėjų riba.
ISM dėstytojo politologo V.Vobolevičiaus prognozėmis, populistiniai judėjimai, kildavę ant nepasitenkinimo bangos, po truputį išsikvėps: „Naujo masinio judėjimo, kuris įsiregistruotų savivaldybių rinkimuose, neatsiras, ir tai naudinga tradicinėms partijoms.“
Politologas taip pat prognozuoja, kad liberalcentristai nebeprisikels: sklinda kalbos apie dezintegraciją partijos regioniniuose lygmenyse. O į parlamentą patekusios partijos laikysis stabiliai.
V.Vobolevičius nemano, kad Viktoro Uspaskicho teismas dar turės didesnį poveikį Darbo partijos (leiboristų) rinkėjams. „Dabar “darbiečiams” reikia sugalvoti strategiją, kaip iki savivaldos rinkimų 2015 m. iškomunikuoti, kad net jei V.Uspaskichą uždaro už grotų, partija turi lyderių, kurie sugeba gerai pasirodyti viešojoje erdvėje, moka valdyti. Tas pats galioja ir “tvarkiečiams”. O apie šių dviejų partijų jungtuves, dėl kurių derybos neva tik suspenduotos, reikėtų pamiršti.
V.Vobolevičiaus manymu, ateinantį politinį sezoną valdančioji koalicija turėtų išsilaikyti jau vien todėl, kad laukia dveji rinkimai: „Niekad negali žinoti, kaip koalicijos ardymas paveiktų viešąją nuomonę: ar socialdemokratams bus geriau, jei atsikratys pagalius į ratus kišančių partnerių, ar tik “darbiečius” pastatys į aukos vaidmenį ir taip mobilizuos šių elektoratą. O ir „idėjinių“ socialdemokratų, kurie džiaugtųsi, jei atsikratytų “darbiečių”, ar labai verktų, kad nėra progresinių mokesčių, nedaug.“
Žinoma, koalicijoje, sudarytoje aritmetiniu, o ne ideologiniu principu, priimti sprendimus bus sunku, ir čia, V.Vobolevičiaus vertinimu, ne socialdemokratai, o “atraminė” Darbo partija gros pirmuoju smuiku, todėl rinkimų aspektu sprendimai gali būti ne patys naudingiausi socialdemokratams.