Kuo kai kuriems lietuviams nepatinka ES ir kaip gyventume, jei europinė sąjunga suirtų ar taptų amorfinė.

Tokios antieuropietiškos isterijos kaip Sąjūdžio 25-mečio paminėjimuose „Veido” apskritojo stalo diskusijos dalyviai sakosi nebuvo girdėję. Ar tikrai Lietuvoje daugėja euroskepticizmo? Kodėl išskėstomis rankomis griebiame ES milijardus, bet vis garsiau ir vis iš aukštesnių tribūnų kaltiname ES esant vos ne Trojos arkliu, bandančiu įsiskverbti ir sunaikinti mūsų vertybinius pamatus? Ar tikrai geriau gyventume, jei nebūtume susieję savo valstybės likimo su ES? Galų gale kas būtų, jei europinė sąjunga išnyktų ar taptų formali?
Apie tai prie „Veido” apskritojo stalo diskutavo „Berlin Chemie Menarini Baltic” generalinis direktorius Algimantas Blažys, Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, istorikas dr. Algimantas Kasparavičius, Mykolo Romerio universiteto (MRU) Politikos ir vadybos fakulteto dekanas doc. dr. Algirdas Monkevičius, „Veido” leidėjas, teisininkas dr. Algimantas Šindeikis ir konsultacinės įmonės „Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai” (ESTEP) partneris, buvęs Vyriausybės kanclerio pavaduotojas ES klausimais Darius Žeruolis.

Trys ES kritikų srovės
A.Šindeikis įžvelgia tris pagrindines ES kritikų sroves. Vienoje jų – Sąjūdžio jubiliejaus tribūnose reiškęsis intelektualinis elitas, kuris anuomet buvo pakankamai įtakingas, bet dėl vienokių ar kitokių aplinkybių dabar neturi nei pareigų, nei darbo, o gal net pajamų oriai gyventi. Savo asmeninio pykčio būseną jie ir išreiškia skleisdami tam tikrą nusivylimą mūsų valstybės sprendimu ir žingsniais eiti į Europos pusę. Antri – principiniai antieuropiečiai, kurie mano, kad iš Europos ateinančios vertybės blogos. Prie tokių A.Šindeikis linkęs priskirti ir arkivyskupo G.Grušo pareiškimą iš Seimo tribūnos, kad ES teisės aktais bando įsiskverbti į mūsų įstatymus ir silpninti šeimos institutą.
Trečią labai mažą grupę sudaro bandantieji rasti racionalų intelektualinį diskursą, kokia Europa turi būti, kokie iššūkiai jos laukia, kaip rasti bendrą vardiklį ir eiti į priekį – sugebėti būti konkurencingiems globaliame pasaulyje, išlaikyti savo socialinius modelius, pagrįstus vertybiniais principais. Ši trečioji grupė ieško atsakymų į bazinius iššūkius: ar valstybės gali toliau gyventi leisdamos neužsidirbtus pinigus, ar Europa pajėgi išlaikyti dabartinį socialinį modelį, galų gale kaip išugdyti tokią jaunimo motyvaciją mokytis ir dirbti, kaip kad Pietų Korėjoje, Japonijoje ar Malaizijoje. „Deja, ši grupė Lietuvoje labai maža – madingiau tiesiog isterikuoti prieš Europą, verkšlenti ir siūlyti atkurti pseudotautines valstybes, pusiau smetoniškas diktatūras. Tai būtų visiškas nonsensas, kas šios dienos sąlygomis Lietuvą galėtų ne tik izoliuoti, bet ir pražudyti”, – neabejoja A.Šindeikis.
Taip, už euroskeptikus lietuviai rinkėjai nebalsuoja, ir tai rodo jų adekvačią reakciją. Bet, pasak “Veido” leidėjo, politinį bei psichologinį klimatą ir žmonių mąstymo būdą lemia ne tik rinkimų rezultatai, bet ir viešosios intelektualų kalbos. Per ilgą laiką tie autsaideriai gali įtikinti daugiau žmonių, kad viskas yra blogai.

Kodėl mums nepatinka Europa
Istorikas A.Kasparavičius mano, kad lietuviško euroskepticizmo priežastys – kelios: „Pirma, tai noras pasislėpti už savo istorijos: vėliausiai priėmėme krikštą, o jei Katalikų bažnyčią vertiname kaip universalių vertybių skleidėją, vadinasi, ir vėliausiai pritapome prie Europos. Trijuose ketvirtadaliuose XX a. Lietuvos istoriografijos rasime naratyvą, kaip lietuviai totaliai priešinasi iš Europos ateinantiems kryžiuočiams ar kitoms blogybėms. Dabar istoriografija keičiasi, bet mentaliteto taip greit nepakeisi, nes jau įpiršta mintis, kad Europa mums buvo priešiška.”
Antra, pasak istoriko, priežastis – žemos lietuvių politinės kultūros kvalifikacijos, gajus politinis populizmas. „Kad ir Dalios Grybauskaitės metinis pranešimas: jame yra visko, tai šieno kupeta, prie kurios gali prieiti bet kas ir pešti sau patinkančią žolę – ir antilenkai, ir antieuropiečiai, kaip ir proeuropiečiai, bet subalansuotos ramios strateginės minties ten nėra. Jau nekalbu apie gražulius ir kitus. Nenustebčiau, jei kitąmet Kovo 11-ąją žygiuojančių skustagalvių masė būtų dvigubai didesnė, nes jie turi “stogą”.
Trečia, estetikos standartai, net kasdienėje buityje: kaip prižiūrime gatves, kaip plauname automobilius – ir tai mus dar labai skiria nuo Europos, todėl ji mums atrodo svetima. O jei žmogus ko nesupranta, atsiranda fobijos, pasipriešinimo reakcija”, – mano A.Kasparavičius.

Kuo lietuviškas euroskepticizmas skiriasi nuo britiško
Vis dėlto ES ekspertas D.Žeruolis mano, kad euroskepsiu daug Lietuvos piliečių nėra užsikrėtę: „Atvirai euroskeptiškos partijos rinkėjų palaikymo nesulaukia. O visuomenės apklausose Lietuvos piliečiai – vieni entuziastingiausiai remiančių ES projektą ir pasisakančių, kad Europos būtų dar daugiau. Tai buvo net sunku prognozuoti – per referendumo kampaniją dėl narystės ES 2003 m. buvo netikrumo: ar ateis, ar balsuos (balsuoti atėjo 63,37 proc., už pasisakė 91,07 proc.).”
A.Kasparavičius papildo: tam tikra lietuvių Europos baimė ar baimė priklausyti Europai nėra visuotinė, priešingu atveju per pastaruosius dvidešimt trejus metus į Europą nebūtų išvažiavę mažiausiai 700 tūkst. mūsiškių. Antra vertus, Lietuva iš bendro konteksto nelabai iškrinta – euroskepticizmo Europoje yra labai nemažai. „Geriausias pavyzdys – Ūkanotasis Albionas, Didžioji Britanija. Britų premjero Davido Camerono pareiškimas dėl referendumo Didžiosios Britanijos narystės ES klausimu gal nėra šiaip sau rinkimų triukas – britai nuo Napoleono karų save visų pirma laiko britais, o tik paskui europiečiais”, – primena istorikas.
Jo manymu, populizmas ir euroskepticizmas labiausiai iškeroja tose šalyse, kurios sunkiai mato savo vietą būsimoje Europoje: „Britai mato Berlyno ir Paryžiaus tandemą, todėl jų euroskepticizmas didėja. Priešingas pavyzdys – Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis, kuris neabejoja Lenkijos vieta galimoje federacijoje. Tie politiniai sluoksniai, kurie nemato savo valstybės ar savo politinio sluoksnio ideologijai vietos Europoje, tam ir priešinasi.”
Bet, pasak A.Šindeikio, britiškas skepticizmas kitoks: “Jiems netinka dabartinė Europa, nes ji nėra pakankamai liberali, kaip tik sustabarėjusi, jie netiki tokiu valdymo modeliu, bet tiki, kad gali susitvarkyti gyvenimą geriau. Ir euro britai neįsiveda ne todėl, kad nemato jo privalumų, – jie turi kitą valstybės idėją, kuri netelpa į vieningos Europos konceptą. O mūsų euroskepticizmas – tai bandymas tamsoje ieškoti nežinia ko. Jei realizuotume euroskeptikų idėjas, gali būti, kad išeitų lietuviškas sovietmetis.”
MRU docentas A.Monkevičius priduria: „Euroskepticizmas bazuojasi ties klausimu, kas mes esame. Kai tai suvokiama per istorinę romantinę prizmę, veikia nostalgiškai. Tačiau prancūzai, britai diskutuoja, kas esantys, matydami ateities modelį. Estai turi viziją pralenkti Suomiją. Prezidentas Valdas Adamkaus buvo iškėlęs viziją, kad Lietuva turi tapti regiono lydere, bet nepavyko. Mes neturime ateities projekto. Euroskepticizmas Lietuvoje atsiranda kaip abejojimas savo ateities projektu, kurio neturime ir kurio pagrindas turėtų būti vertybės.”
Tačiau ESTEP ekspertas D.Žeruolis mano, kad visus vienijančios idėjos šiandien ne tik nėra, bet ir negali būti, bent jau panašaus lygio, kokios buvo nepriklausomybė, įstojimas į ES ir NATO. “Man ateities projektas, nors ir neįkvepiantis, – išlaikyti tai, kas pasiekta tiek Lietuvoje, tiek ES, kad ji nesubyrėtų. Neseniai buvo diskusija su Europos Parlamento pirmininku, kuris priminė, kad Vakarų Europoje gyvena karta, jau užmiršusi karą, ir jai atrodo, kad tai garantuota. Būtų didžiausias pavojus, jei nauja Lietuvos karta nesuprastų, kas buvo Sąjūdis, ir manytų, kad tai, ką turime, visada buvo ir visada bus”, – mano D.Žeruolis.
A.Kasparavičius pritaria: “Angela Merkel yra sakiusi: kad Europa penkiasdešimt metų nekariauja, dar nereiškia, jog taip bus ir ateinančius penkiasdešimt. Tai labai išmintinga politikės mintis, kuri Rytų ir Pietų Europoje sunkiai suvokiama. Ir lietuviai labai siaurai mato ir Europą, ir pasaulį, ir save, o per savo tariamas bei tikras kančias nemato vertybinių Europos saitų, todėl dalis visuomenės ir turi skepticizmo dėl Europos. Negalime dėl tokio požiūrio kaltinti ir sovietmečio – turėti kančių skrynią ir visada ja teisintis. Dar 1920 m. pasiūlytas Paneuropos – Europos federacijos projektas. Tačiau ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, kai Europos šalys skaičiavo dešimtis tūkstančių jo rėmėjų, Lietuvoje jų tebuvo devyni.”