Saulėlydžio komisijos duomenimis, Vyriausybės veiklos srityje baigiantis 2010-iesiems Lietuvoje centrinės valdžios lygmeniu veikė net 1061 įstaiga: 14 ministerijų, 98 įstaigos prie ministerijų, 14 Vyriausybės įstaigų, 607 biudžetinės įstaigos, 168 viešosios įstaigos, 100 valstybės įmonių ir 60 akcinių bendrovių. Tarkim, Estijoje centrinio lygmens organizacijų beveik tris kartus mažiau: 11 ministerijų ir 51 Vyriausybės institucija, 150 valstybės agentūrų, 21 viešoji įstaiga ir 66 fondai (iš viso 299 organizacijos).
Kokie tokios fragmentuotos institucinės sandaros Lietuvoje padariniai, teiraujamės Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriaus dr. Vitalio Nakrošio.

V.N.: Tai, kad Lietuvoje centriniu valdymo lygmeniu veikia daugiau nei tūkstantis įstaigų, pirmiausia neefektyvu sąnaudų atžvilgiu, nes dauguma įstaigų yra mažos (jų darbuotojų skaičius yra daugiau kaip du kartus mažesnis nei kitose užsienio šalyse). Pavyzdžiui, Lietuvos viešojo sektoriaus organizacijoje dažniausiai dirba 45 darbuotojai (daugumoje kitų valstybių šis skaičius siekia apie 120). Lietuvoje stambios įstaigos sudaro vos 15 proc. visų įstaigų, nors būtent tokiose dirbama efektyviau, diegiama daugiau naujovių.
Antra, didelė įstaigų fragmentacija kelia daug koordinavimo, veiklos valdymo ir skaidrumo problemų. Pavyzdžiui, administracinę naštą didina tai, kad verslą kontroliuoja apie 150 skirtingų įstaigų. Be to, institucinėje sandaroje trūksta skaidrumo, nes panašias funkcijas vykdančios įstaigos turi kitokį teisinį statusą, įstaigų pavadinimai nerodo jų paskirties ir t.t. Todėl politikai, suinteresuotos grupės ir piliečiai dažnai nesupranta skirtingų įstaigų veiklos paskirties.
VEIDAS: Kaip Lietuvoje atsirado tiek daug įstaigų?
V.N.: Šių organizacijų Lietuvoje laipsniškai daugėj po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo iki pat XXI a. pirmojo dešimtmečio vidurio, kada jų pradėjo mažėti. Mažėjimą labiausiai lėmė ekonominė krizė.
Saulėlydžio komisijos skaičiavimais, bendras centrinio lygmens įstaigų skaičius per dvejus metus sumažėjo 11 proc. (nuo 1190 2008 m. iki 1061 2010 m.). Tačiau atsižvelgiant į bendrą šių įstaigų skaičių Lietuvoje, tai gana nedidelis pokytis. Be to, tai daugiausia susiję su savarankiškų teritorinių padalinių pertvarkymu (pvz., 2010 m. 46 rajoninės darbo biržos buvo pertvarkytos į 10 teritorinių darbo biržų), nes stambūs pokyčiai (pvz., verslą kontroliuojančių įstaigų sujungimas į keletą grupių) nebuvo įgyvendinti dėl nepakankamo politinio palaikymo Seime. Ankstesnės Saulėlydžio komisijos (veikusios 2006–2008 m.) veiklos rezultatai institucinės sandaros srityje buvo visiškai nežymūs: peržiūrėjus apie šimtą viešųjų įstaigų tik dvi buvo panaikintos, o kitos dvi pertvarkytos į vieną biudžetinę įstaigą.
Nors Estijoje viešojo sektoriaus organizacijų skaičiaus dinamikai įtaką darė panašūs veiksniai, dėl geresnio organizacinio modelio agentūrizacijos mastas šioje šalyje buvo daug mažesnis, o įstojus į ES šių organizacijų iš karto pradėjo mažėti. Pavyzdžiui, 2010 m. Estijoje buvo įsteigta stambi daugiafunkcė viešojo saugumo agentūra – Policijos ir pasienio apsaugos valdyba.
VEIDAS: Kokią įtaką organizacinei reformai Lietuvoje daro politiniai veiksniai?
V.N.: Lietuvoje gana politizuota ne tik įstaigų pertvarka, bet ir kiti valstybės valdymo sprendimai, įskaitant dažnai su įstaigų pertvarkymu susijusį valstybės tarnautojų, einančių vadovaujamas pareigas, priėmimą ir atleidimą (kai griebiamasi reorganizacijos norint „nuimti“ netinkamą vadovą). Visa tai galėtų paaiškinti švytuoklės principą Lietuvos politinėje sistemoje ir konfrontaciją tarp svarbiausių Lietuvos politinių partijų.
Esant tokiai politinei aplinkai organizaciniai pokyčiai gana dažnai vyko vadovaujantis siaurais politiniais interesais. Nors kartais buvo prisidengiama įvairiais organizaciniais modeliais, iš tikrųjų buvo siekiama į įvairias organizacijas „pastatyti“ savus žmones.
VEIDAS: O kokie tokio politinio nestabilumo rezultatai?
V.N.: Politinio nestabilumo rezultatas yra institucinis nestabilumas. Mažiausias stabilumas būdingas Vyriausybės įstaigoms. Šios įstaigos dažniausiai „mirdavo”. Pvz., tik 14,3 proc. Vyriausybės departamentų ir kitų įstaigų, įsteigtų 1990 m., išgyveno iki 2010 m. pabaigos. Nemažai jų „sunaikino“ jau trečioji Lietuvos Vyriausybė (premjeras Gediminas Vagnorius).
VEIDAS: Jūsų vertinimu, kaip reikėtų tobulinti institucinę sandarą Lietuvoje?
V.N.: Lietuvoje viešojo sektoriaus organizacijų skaičių galima būtų sumažinti daugiau nei per pusę, pereinant prie daugiafunkcių agentūrų (kurios būdingos Estijai), jungiant pavienes, panašias funkcijas vykdančias įstaigas. Pavyzdžiui, Lietuvoje veikia du paraleliniai politikos įgyvendinimo agentūrų tinklai: ES struktūrinės paramos agentūros, neturinčios atsakomybės už atitinkamos politikos įgyvendinimą, administruoja ES paramą, o už nacionalinės politikos įgyvendinimą atsakingoms agentūroms trūksta finansinių išteklių nacionalinėms priemonėms įgyvendinti. Estijoje atskiro agentūrų tinklo ES paramai administruoti niekada nebuvo, nes už tai tapo atsakingos valstybės agentūros, įgyvendinančios atitinkamą valstybės politiką.
Tačiau organizacinės reformos turi būti pagrįstos tinkamu institucinės sandaros modeliu, dėl kurio sutartų svarbiausios politinės partijos. Kadangi įstaigų reorganizavimas yra gana brangus, neturėdami gero organizacinio modelio politikai turėtų susilaikyti nuo nepagrįsto įstaigų pertvarkymo, kuris gali pridaryti daugiau žalos nei naudos.
Liūdna, bet artėjant Seimo rinkimams tikimybė pasiekti politinį sutarimą dėl organizacinės reformos vis mažėja.

Šis straipsnis parengtas pagal Lietuvos mokslo tarybos finansuojamo projekto „Lietuvos valdžios institucijų struktūros ir veiklos kaitos tendencijos“ rezultatus