“Veidas” keturioliktą kartą balandžio 1-osios – melagių profesinės dienos proga išdalijo trispalvius bananus didžiausiems metų nevykėliams. Šįsyk į lyderių gretas ryžtingai įsiveržė politikai.

Palangos konservatoriai savivaldybių rinkimų agitaciniame leidinyje paskyrė visą puslapį anekdotams apie savo partiją ir jos veikėjus. Visai be reikalo. Juk nėra reikalo kurti anekdotų, kai jų ir taip knibžda mūsų kasdienybėje.
Štai ar teko girdėti geresnį anekdotą nei tą, kad premjeras Andrius Kubilius prisipažįsta labiau nei karo, maro, bado ir cunamio kartu sudėjus bijantis ekonomikos atsigavimo. Jis garsiau nei pavojaus sirena tautą įspėjo: krizė, palyginti su ekonomikos atsigavimu, – vienas juokas. Tik kažkaip žmonės visai be baimės laukia tų prošvaisčių, o va premjerui yra ko bijoti, nes jam, vadinamam krizių premjeru, gal siaubą kelia perspektyva prarasti postą.

Būtų juokingas, jei neturėtų blogų padarinių valstybei, anekdotas, kaip Lietuva atominę elektrinę statė. Krizeno valdžios vyrai, kad, matai, rusai ir baltarusiai atomines statyti užsimanė. Va Lietuvos projektas – tai rimtas, o ten – propaganda. Krizeno ir prisikrizeno – dabar laksto į Briuselį, o išmanusis energetikos ministras Arvydas Sekmokas sakosi parengsiąs tokį Lietuvos įstatymą, kuris uždraus kaimynams bet ką statyti be jo pritarimo. Koks tai gali būti Lietuvos įstatymas, veikiantis Baltarusijos teritorijoje, – valstybės paslaptis. Maždaug tokio pat dydžio, kokia buvo paslaptis, kad neturime nė vieno pretendento į strateginius lietuviškos atominės investuotojus ir nežinia, nei kada ją statysime, nei apskritai ar statysime.

Dar juokingesnis anekdotas – masinė pastatų renovacija. Jau pirmoji Vyriausybė po nepriklausomybės atkūrimo į savo programą įrašė masinį namų renovavimą, tačiau jis lig šiol praktiškai nepradėtas. Gal kokie priešai iš ūkio eksministro Dainiaus Kreivio slaptųjų pažymų čia įsipainioję?

Nors pastarasis anekdotas – D.Kreivio pažyma – visai nejuokingas, nes sunku suprasti, kaip suaugęs žmogus, užimantis aukštą valstybės postą, gali slėpti informaciją apie galimai nusikalstamus valstybei dalykus tol, kol po jo sėdyne nesujuda krėslas. Nebent jei net valstybei vadovaujantys asmenys nemato reikalo kreiptis į Temidės tarnus, nes vieni jų dėl girtumo gali nesilaikyti ant kojų ir visus išvadinti š…ų š…ais, kiti, kaip įtariama, padirbinėti kolegų parašus ir išleisti į laisvę nuteistuosius. O dar vienai itin svarbiai institucijai gali vadovauti asmuo, kuris pažemina pavaldinių pareigas už nespėjimą pritariamai linkčioti galva, o jo žmona interneto komentaruose supermenu vadina savo vyrą ir į šuns dienas nelabai literatūrine kalba išdeda jo oponentus.

Net ieškant atgaivos švenčiausioje lietuviams krepšinio teritorijoje – irgi vieni anekdotai: krepšininkai nesugeba atskirti, kur kokia tabletė, ir prisiryja dopingo, Europos krepšinio čempionato bilietai dingsta nepradėti pardavinėti, o kur dar anekdotai apie Kauno “Žalgirio” savininko žongliravimą treneriais.

Neverta kurti anekdotų, kai pusė Seimo – vaikščiojantys anekdotai. Kiekvienas pagal intelekto ir įžūlumo laipsnį: vienas per visus televizijos kanalus skaičiuoja savo santuokinius ir nesantuokinius vaikus ir glėbesčiuojasi su mokinuke. Kito aistra – ne mažiau pavojinga visuomenei: ima ir padaro klaidelių įstatymų projektuose, ir tokių, kad vietoj draudimo statyti didelio galingumo hidroelektrines tai daryti tampa vos ne prievole. O ką jau kalbėti apie garsiąją Seimo narę, kuri ekspertą iš užsienio viešame Seimo renginyje ragina “Common, baby” ir krizena, kad tiek angliškai ir temoka.

Sunku rasti geresnį anekdotą ir už savivaldybių rinkimus, per kuriuos nuo užpelkėjusių partijų pagaliau mus turėjo vaduoti nepartiniai kandidatai. Tačiau beveik pusė nepartinių pasirodė pagal madą į nepartinius atsivertę partiniai.
O pats trumpiausias sezono anekdotas, ko gero, ir taikliausias, ir juokingiausias: žiemą nuvalytas šaligatvis. Va čia tai anekdotas, nors žmonėms sugipsuotomis rankomis, kojomis ar šonkauliais – juokas pro ašaras. Iš tiesų, ko gero, greičiau Lietuva pastatys kosmodromą ir imsis kosminių skrydžių, nei savivaldybės valios žiemą nuvalyti šaligatvius.

Bet, kaip vieni kitus ramina žmonės, per daug nesikrimskime, kada nors tai baigsis – juk amžinai negyvensime.
Smagios balandžio 1-osios su trispalvių bananų kavalieriais!

Mantui Adomėnui – už Platoną, arba už nekaltybės išsaugojimą, kai esi kaltas

"Veido" archyvas

Kaltas. Bet nebaustinas. Išvertus į teisinę kalbą išeitų, kad nepakaltinamas? O nepakaltinamas – vadinasi, turintis tam tikrą negalią? Taip būtų visų valstybės piliečių atžvilgiu, išskyrus 141-o.

Štai Seimo Etikos ir procedūrų komisija pripažino: parlamentaras Mantas Adomėnas kaltas. Jo pareigos Demokratinės politikos institute (DPI) nesuderinamos su Seimo nario darbu. Būdamas ir Seimo nariu, ir DPI prezidentu bei valdybos nariu, jis pažeidė Konstituciją ir Seimo statutą. Negana to, nors pagal įstatymus Seimo narys negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus atlyginimą už kūrybinę veiklą, M.Adomėnas paėmė iš Švietimo ir mokslo ministerijos 4 tūkst. Lt honorarą už švietimo strategijos parengimą. Dar maža to, jis už pinigus skaitė paskaitas apie Platoną, demokratijos ateitį, rengė studiją apie globalios Lietuvos strategiją ir ekskursijų-paskaitų ciklą “Bendros istorijos pėdsakais”. Ir dar maža to, tik kilus skandalui nespėjo gauti 2,5 mln. Lt savo vadovaujamam DPI už aukštųjų mokyklų reitingo parengimą.

M.Adomėnas dirba šiuos pinigus skiriančiai Švietimo ir mokslo ministerijai įtaką daryti galinčiame Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitete, tad negalėjo turėti nieko bendra su konkursais, tačiau ne tik turėjo, bet ir laimėjo.

Šio sąrašo užtektų kokiems penkiems parlamentarams, kad jie prarastų parlamentaro mandatą, bet ne M.Adomėnui.

Keista: Seimo etikos sargai padarė visiškai teisingą išvadą – parlamentaras ėjo pareigas, nesuderinamas su Seimo nario pareigomis, supainiojo savus ir viešuosius interesus. Tad kodėl Seimas nesirengia M.Adomėno išleistuvėms?

Ogi todėl, kad Seimo nariai, nors įgalūs rengti švietimo koncepcijas ir globalios Lietuvos strategijas, tačiau neįgalūs suvokti Seimo statuto ir Konstitucijos tekste išdėstytų reikalavimų parlamentarui. Gal Konstitucijai studijuoti M.Adomėnui nelabai likdavo ir laiko, nes juk rengė tiek koncepcijų, strategijų, reitingų. Beje, ir pagal pateiktų teisės aktų projektų skaičių Seime per visą kadenciją jis prie kuklesniųjų, nuo pirmaujančio kolegos atsilikdamas beveik dešimtkart.

Taigi M.Adomėnui pareikšta pastaba ir antikonstitucinės nuodėmės atleistos. Nebent opozicija siektų jo apkaltos. Arba jam pačiam užtektų padorumo vadovautis Platonu, apie kurį skaito paskaitas. O Platono įsitikinimu, “netyčia nužudyti žmogų yra mažesnis nusikaltimas, negu apgauti jį grožio, gėrio ir teisėtumo dalykuose”.

Linui Karaliui – už grįžimą ten, kur jam vieta, ir už Aleksandrą Sacharuką

"Veido" archyvas

Pagaliau Linas Karalius savo vietoje – keliauja sau žmogus, ir niekam nė motais. Visa bėda, kad su savimi nepasiėmė ir bendražygio Aleksandro Sacharuko, kuris ne mažiau vertas gyvenimo kitapus Seimo durų nei jo bendramintis.

Šiuos du krikščionis, kad ir kaip šventvagiška juos taip vadinti, bet būtent toks jų atstovaujamos partijos pavadinimas, susiejo melagystė, kuri šiaip jau – viena didžiausių krikščionio nuodėmių.

O du bendražygiai viršijo visus melavimo rekordus: užuot buvęs savo darbo vietoje – Seime, už ką jam mes, mokesčių mokėtojai, mokame algą, L.Karalius bastėsi po Aziją, o jo kolega A.Sacharukas tuo metu už jį jo Seimo nario kortele balsavo, tai yra klastojo balsavimo parlamente rezultatus. Už tokius šiurkščius Konstitucijos pažeidimus ir Seimo nario priesaikos sulaužymą bendramelagiams Seime surengta apkalta.

Beje, net pagautas už rankos L.Karalius nepasigėdijo meluoti, kad slaugo savo sergantį tėvą, nors tuo pat metu internete staipėsi su transvestitais.

Kita vertus, L.Karalius lyg ir rūpinosi savo šeimynykščių sveikata. Štai prieš pat savo skandalingąsias atostogas Azijoje žaibo greičiu išrūpino iš Sveikatos apsaugos ministerijos savo mamytės vadovaujamai, savo gyvenimo draugės įsteigtai viešajai įstaigai “Gyvenimas džiaugsme” 20 tūkst. Lt – programai “Sniego parkas”, skirtai snieglenčių sportui propaguoti. Po to net atitinkamoms institucijoms buvo nemažai darbo aiškinantis, ar kas dar iš tautiečių, be L.Karaliaus šeimos narių, patyrė tą gyvenimą džiaugsme su snieglente.

Nors nuolat į skandalus įsiveliantis L.Karalius Seime visaip graudino kolegas, o jo advokatas prašė nepanaikinti jo mandato, savo klientą net lygindamas su… JAV prezidentais Richardu Nixonu ir Billu Clintonu, kurių apkalta nesibaigė postų praradimu, tačiau tai jo neišgelbėjo. Tiesa, partijos bičiuliai bandė parlamentaro mandatą praradusį bendražygį įdarbinti frakcijoje, tačiau tam, priešingai nei Seimo nariui, reikia būti išsilavinusiam – turėti aukštojo mokslo diplomą, o tokių aukštumų, kaip žinome, L.Karalius nėra įveikęs.

O va A.Sacharukui pavyko išsisukti. Save pristatęs kaip politinę auką, jis ir toliau Seime tęsia tokią “krikščionišką” savo politinę karjerą.