Pavieniai atvejai, kurie Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe dažniau priversdavo tik gūžtelėti pečiais ir sakyti, jog tai tėra įprastas visam vakarietiškam pasauliui atsitiktinumas, pamažu tampa tendencija, ko gero, priversiančia mūsų šalies psichologus pasukti galvą, o ateityje gal net imtis tiriamosios veiklos. Tačiau jau šiandien turėtume sutikti, kad Lietuvos nepriklausomybė tik išleido džiną iš butelio, bet tikrai nesukūrė unikalaus fenomeno. Ne laisvė čia kalta. O gal kaip tik laisvė leido kai kurioms merginoms vaduotis iš tam tikro beviltiškumo ir susitaikymo su nemalonia vyrų abejingumo, šaltumo, agresyvumo, sakyčiau, net tam tikro “princiškumo” bendraujant su jomis būsena.

Taip nekalbėčiau, jei kasdien nesusidurčiau su tokiu fenomenu savo kabinete, nematyčiau tų dalykų, kurie mane, vyrą, kartais patį verčia susimąstyti: oi, kokios kartais teisios feministės, kovojančios dėl moters teisės būti savimi ir netarnauti greta gyvenantiems vyrams, kurių psichologija neretai teleidžia suprasti, kad mažų mažiausiai karaliaus karūna šeimoje priklauso jiems.

Taigi kodėl lietuvės merginos vis dažniau savo partneriais renkasi užsieniečius – žmones, kurių kultūra, pasaulio matymas, kartais net išsilavinimas yra visiškai kitoks nei mūsų? Atrodytų, tik sunkumai jų laukia, bet tai nėmaž jų negąsdina. Tai kokios gi tos priežastys, atveriančios duris tolesniam lietuvių tautos nykimui?

Nepretenduoju į mokslinį tyrimą, vis dėlto kai kurias tendencijas ir priežastis galiu pastebėti tiek savo darbe, tiek paprasto žmogaus akimis nesunkiai pamatomas. Galų gale pats esu vyras, ir kai kurias ydingas vyrų nuostatas galiu neblogai įvertinti “nusikaltimo vietoje”.

Štai ir pirmasis atsakymas: kažkas nutiko su mumis, vyrais, kad nebemieli savo merginoms ir moterims tapome. Bet ar tik tokia bėda? Apskritai nemanyčiau, kad vyrai iš prigimties kažkuo yra kalti. Priežastis čia matau dvi, iki skausmo pažįstamas kiekvienam mūsų, – šeimą ir visuomenę. Tai kas gi nutiko?

O nutiko paprasti dalykai. Atsigręžiu į sovietmetį ir pastebiu, kad jis atvėrė duris ypatingai situacijai, kuri iškreipė šeimos paveikslą ir kiekvieno nario jausmą joje. Nuolatinis kolektyvo ir visuomenės pirmenybės prieš individualų žmogų kalimas į mūsų galvas nepraėjo be pėdsakų. Šeima nuvertinta, o kur dar “nuostabieji” Pavliko Morozovo, vardan komunistinės tėvynės išduodančio savo tėvą, pavyzdžiai, kurių apsčiai rastume sovietiniame folklore? O gal, beje, čia slypi ir tas pastarojo meto noras nuvertinti šeimą net ir įstatymais – kam jos reikia, jei tiesiog galime gyventi poroje, tai yra be parašu patvirtintos atsakomybės?

Nesiimu spręsti, kiek tiesos čia slypi, bet man šeimos nuvertinimas – vis dar sovietinis palikimas. O tai slepia ir dar vieną ydą: jei gyvenimas šeimoje nėra privalumas, tai ir didesnis dėmesys sau pačiam, bet ne greta esančiajam, tampa vertybe. Socializmas skatino spjauti ant artimo ir atsiduoti visiems, o kapitalizmas išaukštino individą, vėlgi skatindamas spjauti ant artimo. Vargšas tas artimas, niekur jam vietos nebėra: vieni jį aukoja vardan masės, kiti – vardan savęs.

Sakysite, kuo čia dėti vyrai, juk ir moterys gali ant vyro spjauti? Gali, tai irgi, beje, nutinka. Tačiau padėję ranką ant širdies prisipažinkime, kad vyras visuomet yra stiprioji pusė. Jis gali išeiti, pareiti, su draugais atsipalaiduoti, o už moters visuomet vaiko galvelė kyšo. Taip, visokių vyrų bei moterų būna, bet nepamirškime, kad kalbu apie tendencijas. O jos, kaip žinome, be išimčių neapsieina.

Aha, tai vyras, pasirodo, laisvas ir nepriklausomas paukštis besąs! O kodėl gi jis tokiu tampa? Ogi todėl, kad mes juos princais auginame. Šeimose paprastai vyras nuolat dirba, o žmona ne tik kad darbe nusilaksto, bet dar ir namais pasirūpina. O juk išgyvenimas ne vien su pinigais susijęs, jis ir nuo dvasinės būsenos priklauso. Atitolimas nuo partnerio gresia virsti vienatve ir dažnai neadekvačių pakaitalų ieškojimu. Taip berniukas ir tampa savo tėvo dvasiniu pakaitalu, kuriam daug kas atleidžiama ir leidžiama, o kita vertus, užgriūva pernelyg didelė pyktį kelianti atsakomybės našta.

Taip ir gimsta vyras, kuris nemato nieko bloga atitrūkti jau nuo savo šeimos, o esant reikalui – ir pykčiu paspjaudyti. O dar tos amžinos vaikams kalamos tiesos: vyrai neverkia, bet pykti gali…

Tai šeima, o kur dar visuomenė? Paprasčiausia atsakyti, kad šeima ir yra visuomenės dalis, tad kas vyksta vienoje, vyksta ir kitoje. Vis dėlto yra ir visuomenės savitumų. Dabar mes mokomi rūpintis tik savimi. Maža to, tas egocentrizmas neretai agresija virsta. Ir kaip nevirs, jei kur pažvelgsi – vien apie blogį kalbama. Penktieji laikraščių puslapiai tapo vos ne bestseleriais – gal laikas juos jau atskirais leidiniais pardavinėti? Bet net ir tų penktųjų puslapių nereikia. Visur blogybės veši. Nieko gražaus ir per televiziją nepamatysime: mus nuodija prekybininkai, paslapčia žudo gydytojai, o kur dar valdžioje sėdintys ir mūsų vaikus išprievartauti tykantys pedofilai…

Taip ir norisi pasakyti, kad visuomenė serga. Serga blogybių medžiojimo ir agresijos liga. Tolerancijos stokoja visi. Vieni ruošiasi nulinčiuoti homoseksualus, o šie nė kiek ne mažiau pasirengę kautis: gėjų lygos lyderis tik ir laukia, kada galės apsiskųsti Europos institucijoms. Agresija spjaudosi visi – vyrai ir moterys, o feministės suka galvą, kaip čia dar Bažnyčiai įkąsti.

Tai tik dalelė tiesos. Jos būtų galima ieškoti ir ieškoti. Tačiau vieną atsakymą sau randu: mūsų vyrai šeimose neretai auga ne tik atsakomybe persisotinę, bet ir pyktį bei šaltį skleisti išmokyti. Nelengva juk savo mamoms jų vyrus atstoti, o jei dar šalto ir pikto tėvo pavyzdys auklėja? O jei dar agresija juos iš visuomenės pasotiname, tai gana liūdną vaizdą pamatome.

Tada štai ir atsiranda kitų, kuriems šeima yra ne atgyvena, bet vertybė. Augę saugiose šeimose ir tolerantiškose visuomenėse, jie turi ką pasiūlyti moteriai, kurią ne mato kaip savo poreikių tenkintoją, bet gerbia, myli ir nebijo sakyti gražių žodžių. Ir tada tampa aišku, kodėl mūsų merginos renkasi užsieniečius, nepaisant to, kad ir jos kartais aklai tiki sena lietuviška tiesa: užsieninis daiktas visuomet geresnis…