Žmones skubėti verčia laiko limitas ir aplinkos spaudimas. Jei lėkimas yra veiklaus žmogaus bruožas, tai kaip dabar aš būsiu neveiklus? Ir skubame, dažnai per skubėjimą pamiršdami tikslą. O visų tikslas vienas – būti laimingiems, tik laimės suvokimas kiekvieno kitoks.

Nėra laimė pabūti su tėvais. Pas juos užšokam, praryjam su meile iškeptą kotletą, net nepajutę skonio, ir bėgam toliau. Švenčių proga vienas kitą sveikiname SMS žinutėmis, nes atviruko paieška, užrašymas ir išsiuntimas užima per daug laiko. Mes nebesimylime su mylimaisiais, o darome “greituką”. Prieš kelis dešimtmečius tai buvo seksualinio gyvenimo paįvairinimas, o dabar atvirkščiai – lėtas mylėjimasis tapo “greitukų” paįvairinimu.

Naujosios technologijos kuo toliau, tuo daugiau žmogui suteikia galimybę taupyti laiką. Juk nebereikia stovėti eilėje, kad gautum geidžiamą daiktą, – užtenka įlįsti į internetą ir ten jį išsirinkti. Nebūtina skaityti knygų, nes yra jų audiovariantai – gali vairuodamas klausytis mėgstamo kūrinio. Nereikia stovėti prie puodų – tam yra kavinės, restoranai. Atrodo, visa tai turėtų suteikti galimybę daugiau laiko skirti sau. Bet yra atvirkščiai. Kodėl? Todėl, kad, apimti vartojimo karštinės, skubame kuo daugiau pamatyti, pačiupinėti, paragauti, išgirsti, išreikšti – kuo daugiau potyrių “susemti” per trumpą laiką. Bet kuo daugiau norime patirti, tuo daugiau turime uždirbti. Čia ratas ir užsidaro: laikas – tai pinigai, pinigai – tai galimybės.

Kuo daugiau galimybių, tuo labiau reikia laiko jomis pasinaudoti. O mes jį sunaudojame pinigams uždirbti. Ir liekame prie suskilusios geldos, turėdami arba pinigų, arba laisvę. Tai suvokę, turtingi žmonės vyksta ieškoti savęs į Rytus. Medituoja, gieda mantras, daro asanas. O čia, Vakaruose, visi skuba. Pamiršdami, kad gyvenimas – vienas.