Gyvename taip, kad jokios prasmės nebeieškome, sielos net sąvoką pamiršome. Meilę keičia seksas, o dvasinį ryšį – piniginis sandoris.

Ir vėl artėja Vėlinės, vėl degsime žvakutes ant mirusių artimųjų kapų, nulenksime galvas, kai kurie nubrauksime ašarą ir tyloje susimąstysime, kad gyvenimas pamažu verčia kiekvieno mūsų knygos lapus, artindamas tą dieną, kai kas nors kitas degins žvakutes ant mūsų pačių kapų, apmąstydamas ir savo dalią bei santykį su mirusiaisiais. Žvelgdamas į tą nesuskaičiuojamų žvakučių jūrą ir tyloje paskendusius artimuosius kapinėse lankančius žmones, nejučia pagalvoji, kad žmogus vis dėlto tikrai dieviška būtybė, nepamirštanti ir anapilin išėjusių artimųjų, išlaikanti savotišką ryšį ir gebanti net pasikalbėti su jais antkapio šešėlyje.
Dieviška būtybė… Kiek daug telpa šioje sąvokoje. Tai ir Dievo įpūsta gyvybė, ir rūpestis bei meilė artimam savo, ir teisinga dvasinė nuostata bei tvirtos moralinės vertybės. Rašydamas šiuos žodžius nejučia sustoju ir pradedu galvoje vartyti Biblijos lapus, ieškodamas dar kitokių žmogaus apibūdinimų. O mintis išdavikė neša tik keistus pamąstymus ir prisiminimus iš Šventojo Rašto, kuriame, deja žmogus pavaizduotas ir visai ne kaip dieviška būtybė, bet labiau į nuodėmes bei keistas užgaidas, savanaudiškumą, o ne artimo meilę linkęs. Kiek kartų baustas ir atleidimo sulaukęs, kiek kartų bartas ir pasigailėtas, bet vis tiek savanorišką nuodėmės kelią pasirenkantis.
Kuo daugiau minčių, tuo daugiau ir abejonių. Dabar jau keistas prieštaringumas apima, dar kartą pažvelgus į jau minėtą Vėlinių žvakučių jūrą, mirusiuosius lankančius žmones… Mirusius mylime, juos gražiai pagerbiame, tačiau vos užvėrę kapinių vartelius sugebame pamiršti šiltus jausmus ir pykčio iškreiptais veidais išliejame tulžį ant gyvųjų, nusisukame nuo kenčiančio ir abejingai praeiname pro išmaldos prašantįjį. Nepajėgiame pajusti skausmo kartu su tyliai kampe verkiančiu mažyliu, o jį, pasirodo, ką tik paspyrė girtas tėvas ar pamiršo drauges bei pelningą darbą, o ne šeimą pasirinkusi motina. Norėčiau pasakyti kaip nors gražiau, juk tiek švelnių žodžių turime: mama, mamytė, motulė… Tačiau vien šaltas motinos vardas į galvą teateina.
Kažkokiame iškreiptame pasaulyje gyvename… Mylime mirusius, bet nustojame vertinti gyvuosius. Gyvybės kaina šiandien artėja prie žemiausios ribos. Už kelis šimtus litų bandantis gyvenimą rikiuoti vienišas senolis neturi kam pasiguosti, kad Vyriausybė gerokai daugiau už jo gyvybę vertina aritmetiką, rodančią, jog kruopos ir makaronai paprastam žmogui turi teikti vos ne amžiną palaimą. O vaikus auginančios mamos tiesiog, matyt, turi savo pienu išmaitinti ne tik kūdikį, bet ir visą šeimą. Juk jei nori mažyliui skirti visą šilumą, meilę ir atsidavimą, be kurio niekas negali tapti pilnaverčiu žmogumi, turi atsisakyti net ir tos paramos, kurią mes turėtume skirti kiekvienai mamai vien dėl to, kad ji ne pamiršta savo kūdikį ir užsidaro girtame tvaike, bet aukojasi.
Ne veltui sakoma, kad kardą pakėlęs nuo kardo ir krisi. Nūdienai galima būtų pritaikyti kiek kitokį posakį: kardą pakelsi – šimtą kardų pasėsi. Nuskriaudęs mamą, nuskriausi ir vaiką, o šis skriaus ir kitus, jau nuo jo ateityje priklausysiančius… Mama tokia jau yra, kad viską iškęs, dantis sukandusi vaikui geriausius kąsnelius atrinks. Tačiau jos neviltis ir liūdesys bei nuolatinis naujų valdžios ponų siurprizų laukimas nepraeis be pėdsakų. Vaikai – geriausi teisėjai: jie viską jaučia. Mes, suaugusieji, nors save ir laikome pasaulio viešpačiais, deja, daug ko nebemokame, ką mokėjome vaikai būdami. Tik vaikas be žodžių išgirs savo motinos sielos virpesius, pajus net menkiausią nuotaikos svyravimą. Ne tik pajus, bet ir įsidės į širdį. O vėliau pats išgyvens.
Taip ir auginame depresijas, nerimus, panikos atakas… O blogiausiu atveju auginame naujus valdžios ponus, kurie surambėjusiomis širdimis svarstys balansus, braižys kreives, visais būdais Briuseliui įtikti bandys, už skaičių vien tuštumą, bet ne paprastus žmones matydami.
Ką ten žmonės, juk jie tik statistiniai vienetai. Viską galima sukišti į įstatymų sąvartynus. Imamės šeimos koncepcijos… Paklausykite, kaip protingai skamba! Šeimos koncepcija… Ir ji, pasirodo, ne dvasia, bet apibrėžimais apibūdinama. Ir vėl smelkiasi į galvą mintis: visuomenės ląstelė. Kokių tik sąskambių ir sąvokų nesame sukūrę! Tačiau žmogui ten vietos vėl mažoka lieka. Žmogiškumui – taip pat. Ir girdžiu, kaip tūlas valdžios ponas meta, kad mama ir vaikas – visai ne šeima, jei vyro šalia nėra… Kažkoks niekalas. Anądien mano pacientas sako: „O kas aš? Jei palikau tėvų šeimą, gyvenu savo gyvenimą, bet neturiu poros, tai ar aš esu kažkokia atmata?“ O gal palikime patiems žmonėms susivokti, kada ji šeima, o kada tik ląstelė? Bet juk ne, negalima. Mat vėl pinigai įvelti – remti, neremti.
Kažkaip viskas pinigais matuojama. O kaip kitaip, jei kur pažvelgsi – visur „elitas“ švysčioja. Žurnalai, televizija – visur puošnūs vakarėliai, drabužių ir spalvų šėlsmas, išpuoselėtų kūnų viliotinis. Tas kažkelintą kartą aplink pasaulį aplėkė ir visiems, reikia nereikia, primena, kad nepamirštų. Anas naują automobilį įsigijo, o trečias pagaliau gyvenimo meilę įsitaisė! Jau trečią, bet ir vėl – gyvenimo… Pasirodo, gyvenimo meilės lyg kojinės – net kelios būti gali. Tai tada ir gyvenimą vertinti nustojame, nes ir jie gal keli būt gali. Juk gyvename taip, kad jokios prasmės nebeieškome, sielos net sąvoką pamiršome. Meilę keičia seksas, dvasinį ryšį – piniginis sandoris. Ko norėti, jei net psichologu save vadinantis pilietis kartą televizoriaus ekrane nušvitęs viešai pareiškia, kad pasimylėti trise – slapčiausia jo svajonė.
Taip ir gyvename, o gal mindomės? Mirusius pagerbiame, mat nežinia, kas ten anapus laukia. O gal tikrai kas nors sąskaitą po mirties pateiks? O gyvuosius galime ir paspirti, nuvertinti, galime tiesiog jų nematyti. Jie juk kaip mes – kažkada atstumti, kadaise nuskriausti, tai kodėl negalintys ir pakentėti?
Taip visi ir kenčiame vieni kitų pažeminimus, patyčias ir net smurtą. Nuvertiname sielą, dvasingą ryšį su kitais žmonėmis, paniekiname meilę. Bet ar nenutiks taip, kad kada nors per Vėlines jau niekas nebeuždegs žvakutės ir ant mūsų kapų? Mat paaiškės, kad savo sielos žvakutes mes jau seniai užgesinome, bet, pasirodo, jas užpūtėme ir kitiems.