Kaip manote, ką šiuo metu veikia Estijos prezidento Toomo Hendriko Ilveso sūnus Luukas, Stanfordo universiteto absolventas? Gal darbuojasi kokioje prestižinėje firmoje ar banke? O gal, kaip tarptautinių santykių specialistas, turi šiltą postą diplomatinėje tarnyboje? Nieko panašaus – 22 metų L. Ilvesas šiuo metu tarnauja Estijos kariuomenėje ir lanko puskarininkių kursus.

Vakarų pasaulyje tai savaime suprantamas dalykas: Velso princas Harry kariavo Afganistane, JAV viceprezidento Joe Bideno, kandidatų į prezidento ir viceprezidento postus iš Respublikonų partijos senatoriaus Johno McCaino ir Aliaskos gubernatorės Sarah Palin sūnūs kariavo Irake. Demokratinių valstybių visuomenė paprasčiausiai nesuprastų, jeigu aukštus postus užimančių politikų vaikai vengtų tarnybos kariuomenėje. Jei politikų sūnūs nemato reikalo kariauti vardan tėvynės interesų, tai kokią moralinę teisę šie turėtų siųsti į mūšį savo rinkėjų vaikus?

Atvirkščiai yra posovietinėse valstybėse. Nors Rusija jau penkiolika metų kariauja Kaukaze, nė vieno įtakingo politiko ar ministro sūnus ne tik kad fronto nepamatė, bet apskritai armijoje netarnavo. Jiems, vos baigusiems mokslus, atitenka postai bankuose, naftos ar dujų kompanijose, o su tėvynainių mirtimis “auksinio jaunimo” atstovai susiduria nebent tuomet, kai lėkdami prabangiais džipais sutraiško perėjoje pasipainiojusią senutę.

Deja, politikų požiūriu į vaikų tarnybą kariuomenėje Lietuva nė kiek nesiskiria nuo Rusijos. Per du nepriklausomybės dešimtmečius nė vieno įtakingo politiko ar aukšto valstybės pareigūno sūnus “kerzų” taip ir neavėjo.

Devintojo dešimtmečio viduryje kai kurie Krašto apsaugos ministerijos vadovai buvo parengę siūlymų, kad į valstybės tarnybą ar bent jau į teisėtvarkos institucijas būtų priimami tik Lietuvos kariuomenėje atitarnavę jaunuoliai. Šie idealistiniai pasiūlymai iš karto susidūrė su kategoriškai neigiama tuo metu valdžiusiųjų LDDP’istų reakcija: kur tai matyta, kad ponų vaikai kartu su mužikais kariuomenėje tarnautų? Nors dabar ši partija pasivadino socialdemokratine ir netgi įtraukė į savo eiles dalį “tikraisiais” save vadinančių socialdemokratų, jų požiūris į piliečių tarnybą kariuomenėje nepakito.

Štai buvęs krašto apsaugos ministras Juozas Olekas netgi viešai virkauti ėmė, kad esą, susidūrę su perspektyva kelis mėnesius palankyti karinio rengimo kursus, jaunieji lietuvaičiai mieliau emigruos, nei tėvynei tarnaus. Belieka paklausti: ar tai reikia laikyti prisipažinimu, kad nuo 2000-ųjų Krašto apsaugos ministerijai vadovavę LDDP’istai ir socialdemokratai sąmoningai sukūrė tokią Lietuvos kariuomenę, kad ir savo vaikus į ją leisti bijo, ir kitiems nerekomenduoja?