"Scanpix" nuotr.

Šiaurės Korėja vėl drumsčia tarptautinius vandenis. Pchenjano pranešimas apie planuojamą palydovo paleidimą sulaukė kaimyninių valstybių pasmerkimo, nes įtariama, kad tai balistinių raketų programos dalis ir tai yra tarptautinių susitarimų pažeidimas.

Tai ne pirmas stalinistinio Kim Jong Uno režimo išsišokimas. Sausio pradžioje Šiaurės Korėja pranešė išbandžiusi vandenilinę bombą. Ekspertai įtaria, kad taip Pchenjanas bando priversti tarptautinę bendriją sėstis su juo prie derybų stalo ir išsireikalauti paramos. Pasak “Foreign Policy” eksperto Michaelo Auslino, JAV turėtų išvengti šių pinklų.

Tai tapo pavyzdžių, kaip valstybės išsišokėlės gali “nusiderėti” sau kelią iki branduolinės valstybės statuso: vilkinti derybas, išsireikalauti nuolaidų ir sulaužyti pažadus.

Šešiašalės derybos (JAV, Pietų Korėja, Japonija, Kinija, Rusija ir Šiaurės Korėja) dėl Pchenjano branduolinio nusiginklavimo vyko 2003-2007 m., o 2009 m. stalinistinis režimas paliko derybų stalą. Tai tapo pavyzdžių, kaip valstybės išsišokėlės gali “nusiderėti” sau kelią iki branduolinės valstybės statuso: vilkinti derybas, išsireikalauti nuolaidų ir sulaužyti pažadus, slapčia plėtojant branduolinę programą.

Nuo pat 1993 m. derybos su Šiaurės Korėja rėmėsi prielaida, kad JAV gali priversti Pchenjaną atsisakyti planų sukurti branduolinį ginklą ir balistines raketas. Po visų derybų buvo teigiama apie Šiaurės Korėjos branduolinės grėsmės sustabdymą, tačiau nei vienas susitarimas net nesulėtino Pchenjano progreso ta linkme. Jei ir šį kartą kadenciją baigiančio Baracko Obamos administracija veiks taip pat, kaip ir jo pirmtakai, rezultatas bus toks pat, teigia M.Auslinas.

Būtina pradėti nuo prielaidos, kad nieko neįmanoma padaryti diplomatinėmis priemonėmis, kad būtų sustabdyta Šiaurės Korėjos branduolinė programa, nes ši nuolat imasi apgaulės.

Vis dėlto, jei B.Obama nuspręs sėstis prie derybų stalo, jis turėtų išvengti klaidų, kurias padarė Billas Clintonas ir George’as W. Bushas jaunesnysis. Negalima suteikti Pchenjanui paramos, o būtina pradėti nuo prielaidos, kad nieko neįmanoma padaryti diplomatinėmis priemonėmis, kad būtų sustabdyta Šiaurės Korėjos branduolinė programa, nes ši nuolat imasi apgaulės. Pasak M.Auslino, toks požiūris JAV derybininkams suteiks realistinį atspirties tašką ir realias įžvalgas, ką galima pasiekti.

Susitarimai leido Pchenjanui toliau plėtoti savo ginkluotės programas ir Vašingtonas prarado savo pranašumą.

Be tokio požiūrio deryboms gresia būti užvilkintoms. Taip pat svarbu, kad Vašingtonas nustotų tikėti, kad bet koks susitarimas, net ir blogas, yra geriau nei jokio. Iki šiol JAV derybininkai tikėjo, kad bet koks susitarimas suteiks svertus kontroliuoti Šiaurės Korėją. Tuo metu, blogi susitarimai leido Pchenjanui toliau plėtoti savo ginkluotės programas ir Vašingtonas prarado savo pranašumą – Šiaurės Korėja įgijo ginklą prieš galimus karinius veiksmus.

Jei B.Obamos administracija nenori derėtis iš jėgos pozicijų, tuomet geriau tegu visai nesideri, rašo M.Auslinas. Bet kokiu atveju, ji turi ant stalo nuolat laikyti jėgos panaudojimo galimybę, ko nedarė nei B.Clintonas, nei G.W.Bushas.

JAV privalo įgyvendinti sankcijas ir jų nepanaikinti net jei derybos eitų sklandžiai.

Jėga – tai ne tik karinių pajėgų panaudojimas. Naujos sankcijos gali susilpninti Kim Jong Uno režimo finansinę padėtį. Kinija ir Rusija nuolat atmeta sankcijų prieš Šiaurės Korėją JT Saugumo Taryboje galimybę, todėl vienašališki veiksmai būtų efektyvesni. G.W.Busho administracija 2005 m. užšaldė maždaug 25 mln. dolerių asmeninėse Šaiurės Korėjos lyderių užsienio sąskaitose ir taip privertė Kimo tėvą Kim Jong Ilą sugrįžti prie derybų stalo. Tačiau jau po dviejų metų G.W.Bushas panaikino sąskaitų užšaldymą ir Šiaurės Korėjos režimas vėl “pamiršo” savo pažadus. 2009 m. derybos žlugo, nes Pchenjanas išbandė balistinę raketą. JAV privalo įgyvendinti sankcijas ir jų nepanaikinti net jei derybos eitų sklandžiai.

Jei Pchenjanas paleis balistinę raketą su branduoliniu užtaisu, JAV atsakys visa savo karine jėga.

JAV turi atsisakyti minties, kad suvilios Pchenjaną atsisakyti branduolinių ginklų. Vietoj to Vašingtonas turėtų įgyvendinti tradicinę sulaikymo doktriną. Vašingtonas turėtų aiškiai pasakyti, kad jei Pchenjanas paleis balistinę raketą su branduoliniu užtaisu, JAV atsakys visa savo karine jėga. Be to, jei bus nustatyta, kad branduolinę galvutę ruošiamasi uždėti ant balistinės raketos, JAV turėtų sunaikinti paleidimo vietą. Negali likti vietos dviprasmybėms ir Pchenjano interpretacijoms dėl JAV nusistatymo.

Vienintelis būdas užkirsti kelią Šiaurės Korėjos branduolinei grėsmei – Pchenjano režimo pakeitimas. Kim Jong Uno režimo nušalinimas turėtų būti ilgalaikis JAV ir jų partnerių tikslas. Branduolinio nusiginklavimo nebus, kol Kimas ir jo chunta bus valdžioje ir jokios derybos nesustabdys jų nuo branduolinės programos, kuri leidžia išgyventi jų režimui. Silpninti ir toliau izoliuoti Pchenjaną  - tik tai užtikrins, kad Šiaurės Korėja savo branduolinių pajėgumų nepavers imunitetu nuo tarptautinio spaudimo.

Griežtesnė ir realistiškesnė pozicija – tai ne karo siekis. Atvirkščiai, ji parodo apsisprendimą užkirsti kelią Pchenjano bandymams imtis šatažo ir reikalauti paramos. Spaudimas režimui, kad derybos įvyks tik po to, kai Pchenjanas įgyvendins tarptautinius susitarimus, Šiaurės Aziją apsaugos, o ne priartins prie karo, tvirtina M.Auslinas.

Visą originalų tekstą skaitykite čia