Šių metų gruodžio mėnesį, įvairių šarlatanų prognozėmis, žmoniją ir planetą turėtų ištikti pasaulio pabaiga. Pažvelkime, kokia apokalipsė mūsų laukia šį kartą.

Šie metai išskirtiniai tuo, kad gruodžio 21 dieną turėtų įvykti pasaulio pabaiga. Šį kartą pasaulio pabaigos šaukliai „užsikabino“ už majų kalendoriaus, kuris neva baigiasi šią dieną. Ir štai jau geri penkeri metai, kai skaičius 2012 eina koja kojon su įvairiomis katastrofinėmis prognozėmis: kad Žemė susidurs su kita paslaptinga planeta, kad Saulės audros išdegins visą gyvybę nuo planetos paviršiaus, kad Žemės magnetiniai poliai apsikeis vietomis ir planeta pradės suktis į kitą pusę, bei daugybė kitų pabaigos scenarijų.
Pasaulio pabaigos pranašysčių per visą žmonijos istoriją galima suskaičiuoti dešimtimis, jei ne šimtais. Turbūt daugelis atsimena masinę psichozę, artinantis 2000-iesiems. Tuo metu apokaliptinės vizijos įsiveržė net ir į IT sritį, kai buvo pranašaujama, kad prasidėjus trečiajam tūkstantmečiui nustos veikti visi pasaulio kompiuteriai, todėl grius visa Vakarų visuomenė. Tačiau vienintele pabaiga tais metais tapo „dot-com“ burbulo sprogimas ir daugelio interneto bendrovių bankrotai.
Kiekvienos naujos apokalipsės pranašai ir jų sekėjai visada šaukia, kad šį kartą tai jau tikrai viskas bus sunaikinta. Laimei, visus praėjusius kartus daugumai šauklių teko stipriai nusivilti – Žemė iki šiol sukasi. Tikėkimės, kad ir šiais metais jai nieko baisaus nenutiks. Vis dėlto įdomu pažvelgti į pseudomoksliniais argumentais paremtas pranašystes bei sužinoti, kodėl jos negali išsipildyti ir kam tokios pasaulio pabaigos yra reikalingos.

Majų kalendorius nesibaigia

Pirmiausia svarbu suprasti, kad majų kalendorius nesibaigia šių metų gruodžio mėnesį. Majai laiką skaičiavo ciklais – vis ilgėjančiais laikotarpiais: k’in (1 diena), winal (20 dienų), tun (360 dienų), k’atun (7200 dienų) ir bak’tun (144 tūkst. dienų). Šią sistemą 1897 m. iššifravo amerikiečių žurnalistas Josephas T.Goodmanas, kuris iškėlė hipotezę, kad egzistuoja dar Didysis ciklas, kurį sudaro 13 bak’tunų (1,872 mln. dienų), ir jis baigiasi 2012 m. gruodžio pabaigoje. Tačiau J.T.Goodmanas spėjo, kad šis Didysis ciklas buvo tik 54 Didžiojoje eroje, kurią sudaro 73 tokie ciklai, – tai reiškia, kad majų kalendorius ne baigiasi, o tiesiog yra perverčiamas vienas iš jo lapų.
Be to, majai prognozavo daugybę svarbių ateities datų. „Kai kurios svarbios majų datos išlikusiuose įrašuose nurodo į datas, esančias daugiau nei po 14 mlrd. metų ateityje“, – tvirtina profesorius Davidas Stuartas, Mezoamerikos tautų rašto ir meno tyrinėtojas iš Teksaso universiteto.
XX amžiaus pradžioje majų tyrinėtojas Ernstas Foerstemannas iššifravo majų knygą, vadinamą Dresdeno kodeksu. Pasak jo, ten kalbama apie galimą pasaulio pabaigą dėl didžiulio potvynio. Tačiau dalis majų tyrinėtojų teigia, kad knygos piešiniuose gali būti vaizduojama ne pasaulio pabaiga, o kasmetinio lietingojo sezono pradžia.
Iki pat aštuntojo praėjusio amžiaus dešimtmečio ši tema domino tik mokslininkus, tyrinėjančius Pietų Amerikos civilizacijas, o tada ją pasigriebė hipių subkultūros mąstytojai Terence’as McKenna bei Jose Arguellesas, kurie rašė knygas, skaitė paskaitas, rengė mokymus apie 2012-aisiais žmoniją ištiksiantį apsivalymą. Taip ši data pateko į šiuolaikinės populiariosios kultūros akiratį ir tapo patrauklia įvairių knygų, TV laidų bei filmų tema.

Populiariausios apokalipsės vizijos

Gyvename mokslo amžiuje, todėl ir pasaulio pabaiga negali būti senamadiškas potvynis ar nežinia iš kur pasipilantis ugnies lietus. Šiandienos pasaulinio sunaikinimo pranašai pasitelkia daug gudresnes teorijas, kurios turi bent nedidelę sąsają su mokslo teorijomis.
Bene daugiausiai diskutuojama, bet kartu ir kvailiausiai skambanti pasaulio pabaigos versija – kad mūsų planeta susidurs su iš kosmoso gelmių atskrendančia planeta X, dar vadinama Nibiru. Šią idėją pradėjo skleisti ekstrasensė Nancy Lieder, kaip manoma, remdamasi fantastikos romanu, kurį 1976 m. parašė Zecharia Sitchinas. Katastrofa buvo numatyta 2003-iųjų gegužę, tačiau nieko neįvykus buvo perkelta į 2012-uosius.
Iš tiesų tokia planeta neegzistuoja, antraip ją jau prieš kelerius metus būtų pastebėję astronomai, o šiandien ją danguje matytume plika akimi. Be to, praskrisdama ši planeta iškreiptų kitų Saulės sistemoje esančių dangaus kūnų orbitas, bet tokių faktų nepastebima.
Dažnai metamas argumentas, jog pasaulio valstybių vadovai slepia tiesą nuo žmonių, kad nekiltų panikos, tačiau galime jaustis ramesni žinodami, kad nakties dangų teleskopais stebi apie 100 tūkst. mėgėjų, kurie tikrai praneštų apie bet kokią anomaliją.
Žinoma, visada išlieka grėsmė, kad Žemė gali patekti į praskrendančio asteroido trajektoriją ir susidurti su juo. Tai atsitiko, kaip manoma, prieš 65 mln. metų ir tapo dinozaurų išnykimo priežastimi. „Laimei, tokių asteroidų nėra pastebėta, tad galima sakyti, jog esame apsidraudę keliems milijonams metų į priekį“, – tvirtina astronomas Jay Meloshas iš Purdue universiteto.
Vis dėlto tikrą riziką kelia kometos, kurios atskrenda iš gilesnio kosmoso ir didesniais greičiais, be to, jas sunku pastebėti, kol pakankamai nepriartėja prie Saulės ir nepradeda tirpti, suformuodamos uodegą. Tačiau šiandienos astronomų įranga leidžia pastebėti kometas likus dešimčiai metų iki priartėjimo prie Žemės – tad laiko pasirengti turėtume pakankamai. „Tokiu atveju nelieka daugiau išeičių, kaip tik padaryti tai, ką kino filme atliko Bruce’o Williso personažas“, – juokauja Kalifornijos universiteto profesorius Erikas Asphaugas.
Kitas dažnas gąsdinimas – kad mūsų planetos magnetinio lauko poliai pasislinks ar net apsikeis vietomis. Ir kartu daroma prielaida, kad dėl šios priežasties Žemė pradės suktis į kitą pusę. Tačiau šie du įvykiai niekaip nesusiję, o pastarasis scenarijus tiesiog neįmanomas.
Magnetinių Žemės polių poslinkis įvyksta apytiksliai kas 400 tūkst. metų, tačiau niekaip nepaveikia gyvybės Žemėje. Mokslininkai, tyrinėdami vandenyno dugne sustingusią lavą, mato požymių, kad daugiau nei prieš 700 tūkst. metų magnetiniai poliai apsikeitė vietomis. Bet randamos gyvūnų fosilijos nerodo jokių ryškesnių pokyčių, įvykusių tuo metu planetoje egzistavusių augalų ar gyvūnų gyvenime, o iš vandenyno dugno paimti grunto mėginiai patvirtina, kad neįvyko ir jokių klimato permainų.
Dar vienas pabaigos variantas – Saulės aktyvumo pliūpsnis, kuris esą išnaikins visą gyvybę Žemėje. Saulės aktyvumo padidėjimas – įprastas procesas, vykstantis kas vienuolika metų, tiesa, artimiausias turėtų įvykti 2013 m. pabaigoje ar 2014 m. pradžioje, tad šių metų gruodis atkrinta. Kad ir kaip liūdėtų apokalipsės pranašai, jis negali sunaikinti Žemės, tačiau gali apgadinti GPS navigacijos sistemos palydovus ar net išjungti kai kurias elektros tinklų pastotes. Žinoma, toks pliūpsnis padarytų ypač daug žalos elektroniniais prietaisais aptekusioms Vakarų valstybėms. Pastebėjus jį, dalelių srautas Žemę pasiektų tik po 18 valandų, tad turėtume laiko šiek tiek jam pasirengti, pavyzdžiui, trumpam išjungti palydovus, neleisti kilti lėktuvams ar apsaugoti elektros pastotes.
Pasaulio pabaigos pranašai bando ir kitus scenarijus. Tarkim, gąsdinama, kad sprogs supernova ir iš jos sklindantys ypač stiprūs rentgeno bei gama spinduliai išnaikins gyvybę. Deja, astronomai turi nuvilti: „netoliese“, tai yra mažiau nei 50 šviesmečių atstumu, nėra tokios žvaigždės, kurios sprogimas bent kiek paveiktų Žemę.
Taip pat dažnai galima išgirsti svaičiojimų, kad Žemė, Saulė ir Paukščių Tako galaktikos centras išsirikiuos į vieną eilę ir tai lems katastrofą. Tai absurdiškas teiginys, nes tik Žemėje esantis stebėtojas gali matyti tokią liniją – mūsų galaktikoje esame tik nedidelis taškelis, beje, gana toli nuo centro.

Kam naudingos pasaulio pabaigos

Baimė parduoda efektyviau nei seksas: fenomeną, kai baimė siejama su padidėjusiu vartojimu, šiandien tyrinėja ir sėkmingai išnaudoja atskira rinkodaros sritis – neuromarketingas. Mat žmogaus smegenys evoliucijos eigoje išvystė ypatingą jautrumą bet kokiam pavojaus signalui. Žmonės visada stipriai reaguoja į neįprastus ar grėsmingus dalykus – taip veikia savisaugos instinktai, leidę žmonijai išgyventi.
Pasaulio pabaigos pranašystės – ypač pelningas verslas, leidžiantis uždirbti jei ne pinigų, tai bent populiarumo. Ne veltui beveik kiekviena religinė sekta turi savo pasaulio pabaigos variantą. Šiandienos interneto amžiuje daugybė apokalipsės pranašų „žvejoja“ patiklius naršytojus, kurie ne tik padidina svetainių lankomumo statistiką, bet ir aukoja lėšų „perspėjimui“ skleisti.
Ne ypač daug entuziazmo malšinant 2012-ųjų gruodžio laukimo nerimą rodo ir knygų, kino bei muzikos pramonė – pasaulio pabaigos scenarijai labai greitai tampa bestseleriais, filmų scenarijais ar dainų tekstais. „Šiandien knygynuose ir bibliotekose galime rasti apie 1500 knygų, skirtų 2012-ųjų fenomenui. Tačiau tik keliolikoje pateikiama mokslininkų nuomonė – visose kitose rasime sensacingas spekuliacijas ir fantazijas“, – tvirtina Kanzaso universiteto antropologijos profesorius Johnas H.Hoopesas.
Labiausiai iš šios apokalipsės turėtų pasipelnyti Lotynų Amerikos šalys, kurių teritorijoje plytėjo majų imperija. Štai Meksikos turizmo departamentas šiais metais gavo papildomą 8 mlrd. dolerių finansavimą turizmui į išlikusius majų imperijos objektus skatinti, todėl iš turizmo valstybė planuoja gauti apie 15 mlrd. dolerių daugiau pajamų.
Pasaulio pabaigos turizmas vyksta ne tik Pietų Amerikoje – štai vienas Bosnijos verslininkas ir archeologas mėgėjas Semiras Osmanagicas teigia atradęs didžiausias pasaulyje piramides, esančias prie Visoko miestelio Bosnijoje ir Hercegovinoje. Nors mokslininkai geologai tvirtina, kad tai natūraliai susiformavę kalnai, S.Osmanagicas pastaruoju metu neatlyžta ir neseniai net paskelbė straipsnį, kuriame bando įrodyti ryšį tarp majų civilizacijos, 2012-ųjų pasaulio pabaigos ir Bosnijos kalvų.
JAV šiandien ypač paklausūs bunkeriai, karinės slėptuvės, raketinės bazės bei kiti tvirti ir prieglobstį nuo pasaulio pabaigos scenarijų žadantys statiniai. „Šaltojo karo laikų bunkeriai, slėptuvės ir raketinės bazės – tai puiki prekybos nekilnojamuoju turtu verslo niša“, – džiaugiasi Sietle ir San Diege dirbantis nekilnojamojo turto agentas Danas Hotesas.