Pagal milijonierių visuomenėje ir politikoje disproporciją bandome lygiuotis į Ukrainą ar Rusiją, o ne Vakarų demokratijos valstybes.

Jeigu sąžiningai dirbant politiko darbą būtų galima praturtėti, socialdemokratas Česlovas Juršėnas būtų tarp Seimo milijonierių. Juk jis vienintelis išrinktas į visų po nepriklausomybės atkūrimo kadencijų Seimus. Tačiau išgirdęs klausimą, ar praturtėjo iš politiko darbo, jis tik nusikvatoja. “Gyvenu neskurdžiai. Gaunu atitinkamą Seimo nario algą, o dar buvau renkamas į atitinkamas pareigas. Be to, visi mano šeimos nariai turi savo darbus, tad materialiai remti jų nereikia. Su Jadvyga esam šiek tiek atsidėję juodai dienai, bet iš algos daug nepraturtėsi”, – ir Seimo pirmininku, ir eiliniu nariu buvęs politikos senbuvis neslepia šeimos finansų politikos.

Beje, nėra ko ir slėpti – jo deklaracijose nėra neaiškių viražų, o krizės metais finansinė padėtis, kaip ir daugumos Lietuvos žmonių bei nemažos dalies parlamentarų, suprastėjo. Juolab kad Seimo narių pajamos pernai buvo šiek tiek apkarpytos.

Tačiau Seimo turtuolius krizė paveikė kardinaliai priešingai – štai Č.Juršėno bendrapartiečio Broniaus Bradausko turtai per 2009-uosius užaugo net 4 mln. Lt, o milijonierių net pagausėjo. Būtų galima džiaugtis, kad žmonės turtėja, jei ne mažiausia keturi “jei”. Pirma, jei tie milijonai uždirbti sąžiningai. Antra, jei turtingi žmonės į politiką eina pasidalyti sukaupta patirtimi ir dirbti visuomenės labui, o ne politiką panaudoti savo turtams gausinti, nes milijonierių skaičiaus dinamika – pastovaus ciklo: kadencijos pradžioje jų mažiau, o į pabaigą – daugiau.

Trečia, jei turtingų žmonių antplūdis politikoje nereiškia, kad vieta politikos elite tiesiog perkama už pinigus. Ir paskutinis, bet tikrai ne mažiausiai svarbus “jei” – jei bent panašiu tempu daugėja turtingų žmonių visoje visuomenėje. Taigi kaip realybėje atrodo tie “jei”?

Tauta skursta – tautos atstovai lobsta

Jei beveik trečdalis Lietuvos, kaip kad beveik trečdalis Seimo, būtų milijonieriai, beliktų ploti katučių. Deja, realybė gerokai kitokia. Nors kiek kitokia, tiksliai pasakyti neįmanoma, nes, kaip žinome, visuotinio turto ir pajamų deklaravimo Lietuvoje nėra. Tačiau kiti skaičiai rodo atvirkštinius procesus: kaip skelbia Statistikos departamentas, kiek procentų Seime – milijonieriai, tiek Lietuvoje skurdo rizikos lygis iki socialinių išmokų buvo jau 2008 m. (27,2 proc.) ir tiek namų ūkių atliekant tyrimą sakėsi besiverčiantys sunkiai ir labai sunkiai (28 proc.). Krizinių 2009-ųjų skaičiai, be jokios abejonės, bus dar tragiškesni.

“Turtingų žmonių daug ir Vakarų šalių parlamentuose, tačiau nėra tokios turtinės atskirties tarp politikų ir visuomenės kaip pokomunistinėse šalyse. Be to, Vakarų šalių parlamentuose daugiau nei pas mus teisininkų, o jie Vakaruose labai gerai uždirba”, – skirtumus atskleidžia parlamentaras Č.Juršėnas.

Dar viena tendencija: jei uždarumu kaltintas mūsų politinis elitas pasipildo naujais veidais, tai jie dažniausiai – verslininkų su milijonais. “Vidurinis visuomenės sluoksnis politikoje mažai atstovaujamas, kaip, beje, ir apskritai jis Lietuvoje menkas. Taigi lieka skurdžioji Lietuva ir turtingoji Lietuva. Pastaroji, turėdama finansinių išteklių, didina savo galią tiek ekonomikos, tiek politikos rinkoje”, – konstatuoja Seimo Parlamentinių tyrimų departamento direktorius politologas Alvidas Lukošaitis.

Filosofus, pedagogus, menininkus, net teisininkus iš Seimo išstumia turtingi verslininkai. Tautos atstovybė vis labiau tolsta ir nuo turtinės, ir nuo profesinės tautos sudėties.

Akivaizdu, kad mūsų politinėje sistemoje – kandidatų į politikus atrankos, nominavimo, iškėlimo, galų gale rinkėjų pasirinkimo sistemoje kažkas ydinga. Kas?

Vieta sąraše kainuoja

Žinoma, galima sakyti – reikia klausti žmonių, kodėl jiems atrodo, kad turtingesnis geriau jiems atstovaus, nes juk turtuolius į Seimą išrenka rinkėjai. Dalis žmonių turbūt mąsto taip, kad jei žmogus susitvarkė savo gyvenimą, sutvarkys ir kitų. Ir negali nuneigti, kad kartais žmogaus gebėjimus atspindi ir jo finansinė padėtis. Tačiau to absoliutinti negalima, nes juk demokratiniame pasaulyje, pavyzdžiui, mokytojas iš savo algos niekad netaps milijonieriumi.

Vis dėlto visą bėdą versti rinkėjams būtų nesąžininga – jie renkasi iš to, kas jiems jau pasiūlyta. Politologas A.Lukošaitis pabrėžia, kad rinkėjas rinkimų sąrašo seką gali pakeisti tik šiek tiek. Tad ypač svarbus procesas, kaip sudarinėjami rinkimų sąrašai, kokie kriterijai ir kokie reikalavimai taikomi kandidatams. Kokie žmonės ir kodėl patenka į rinkimų sąrašo pradžią – tai turėtų būti kruopščiai persijojama viešumo filtru.

Deja, procesai atvirkštiniai. “Vieša paslaptis, ypač sudarinėjant partijų sąrašus per savivaldos rinkimus, kad gerą vietą gali gauti įnešęs į partijos kasą tam tikrą sumą”, – tiesiai sako A.Lukošaitis, remdamasis ir Lietuvos politinių partijų struktūrinio bei funkcinio pajėgumo tyrimu.

O turtingesni kandidatai ir partijos įsuka įspūdingas rinkimų kampanijas, pamalonina kuo balsuotojus, nors įstatymais tai ir bandoma vis suvaržyti, ir taip renka papildomus rinkėjų balsus pramoginėmis, o ne rinkimų programomis, idėjomis. Štai “Vilmorus” visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės direktorius sociologas Vladas Gaidys pastebėjo tendenciją: “Tiek Liberalų ir centro sąjunga, tiek Liberalų sąjūdis lyg ir neblizga aukštais pasitikėjimo reitingais, tačiau prieš rinkimus sugeba atrasti psichologinių, gal ir materialinių resursų, o jų energija ir išradingumas patraukia rinkėjus”.

Beje, ir dabar artėjant savivaldybių rinkimams Liberalų sąjūdis pagal praėjusį ketvirtį gautas aukas jau pralenkė visas kitas partijas.

Politika – verslo sritis?

Žinoma, jokių keblumų, jei kapitalas susikrautas iki atėjimo į didžiąją politiką ir sąžiningai, o politika netampa savo verslo lobizmo įrankiu. “Kuo žmonės mažiau priklausomi nuo “biednystės”, tuo jie geriau dirba. Nėra kuo puikuotis, jei darei verslą ir nieko neužsidirbai”, – įsitikinęs Seimo milijonierius B.Bradauskas.

Tačiau kai politikai tampa milijonieriais jau būdami tautos atstovai, tai, pasak politologo A.Lukošaičio, verčia suglumti. Žinoma, glumina, kai praėjusią kadenciją trys ketvirtadaliai Seimo narių pagausino turtus, o penkiolika Seime tapo milijonieriais. Glumina, kai per žiauriausios krizės metus Seime užauga dar keturi nauji milijonieriai. Arba štai Vyriausybės bei prie jos pristeigtų institucijų vadovų turtai pastebimai kyla net krizės metais.

Formaliai atsakymą, kokie aitvarai sunešė turtus, politikai turi. Štai antras pagal turtus Seime B.Bradauskas tikina pernai praturtėjęs 4 mln. Lt, nes pagal realias vertes perkainoti jo turėti žemės sklypai. Tokią pagrindinę priežastį “Veidui” jis nurodė ir baigiantis praėjusiai kadencijai, per kurią praturtėjo 12 mln. Lt. Politikas sako, kad dabar pagaliau visas jo turtas perkainotas.

Žinoma, jei nesi specialiųjų tarnybų pareigūnas, negali įrodyti, kiek teisybės atskleidžia kalbos, kad vieni parlamentarai turtėja iš telekomunikacijų, kiti iš aviacijos verslo lobizmo, treti – iš įstatymų leidybos pagal finansinių rėmėjų užsakymus. Nors apie vis labiau įsitvirtinantį oligarchinį valstybės valdymo modelį šnekama garsiai, konkrečių politikų pavardės kuždamos tyliai.

Štai sostinės vis dar kažkodėl meras Vilius Navickas netyčia garsiai pasakė, ką visi kalba tyliai: dirbti partinį darbą reiškia “stumti” bendrapartiečių ar savo asmeninį verslą ir kenkti politinių oponentų verslui. Deja, specialiųjų tarnybų “pogromai” savivaldybėse dažnai baigiasi skandalais, bet ne teismo nuosprendžiais. Kaip, beje, ir Seimo narių politinio verslo byla prieš keletą metų, kurioje neužteko įrodymų, nors politikai atviru tekstu telefonu reketavo “banko bilietų”. Nežinia kuo baigsis ir garsioji Darbo partijos biznelio byla. Kol kas politinis verslas – akivaizdus, bet neįrodomas.

Valdžios apibrėžimas – iš senų laikų

O kol taip yra, judame ne Vakarų demokratijos šalių standartų link. Lietuvoje mastai kol kas ne tokie kaip Ukrainoje, kurios parlamente multimilijonierių (turtas siekia 1 mln. JAV dolerių) jau beveik 50 proc. ir žmonės parlamentą vadina tiesiog uždarąja akcine bendrove, ar Rusijoje, kurios vyriausybei, “Forbes” teigimu, priklauso turtingiausios pasaulyje vyriausybės titulas, bet tendencijos – tokių šalių link.

Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, maždaug trečdalis Lietuvos milijonierių – vieši asmenys. Kažin ar tikrai normalios proporcijos, jei, pavyzdžiui, vidutinio statistinio valstybės tarnautojo, dirbančio Valstybės kontrolėje, turtas ir piniginės lėšos nesiekia 300 tūkst. Lt, o vidutinio statistinio Seimo nario – 4,6 karto daugiau.

Kaip sako politologas A.Lukošaitis, Lietuva grįžta į senų laikų valdžios apibrėžimą, kad valdžia – tik turtingųjų privilegija. “Reikia politikos sisteminės revizijos, to, kas Skandinavijos šalyse įvardijama kaip demokratijos auditas. Kosmetiniai pakoregavimai kol kas nieko gera neduoda”, – neabejoja politologas.

Žinoma, kiekvienas kandidatuojantis į Seimą asmuo, kaip ir išrinktas parlamentaru, deklaruoja savo turtus ir pajamas. Jų įgijimo teisėtumui patikrinti valstybė turi pristeigusi specialių institucijų. Tad būtų gerai, jei jos būtų pakankamai kruopščios ir pasiaiškintų, ar tas turtas visas skaidrus kaip krištolas.