Krymsko tragedija dar kartą atskleidė Rusijos politinės sistemos negalias.

“Ką, negi mes turėjome asmeniškai eiti pas kiekvieną žmogų ir perspėti jį apie potvynį?” – tokiu tiesmukai cinišku klausimu Krasnodaro regiono gubernatorius Aleksandras Tkačiovas reagavo į žurnalistų ir vietinių gyventojų priekaištus, kad potvynio nusiaubto Krymsko miesto gyventojai nebuvo perspėti apie gresiančią stichiją.

Sąmokslo teorijos

Kaip jau įprasta Rusijoje ir daugelyje kitų nedemokratinių valstybių, akis bado ne tik pats tragedijos mastas, kurio buvo galima išvengti sukūrus tinkamą išankstinio perspėjimo sistemą ir ėmusis kitų būtinų saugumo priemonių. Vakarų žiniasklaidos dėmesį taip pat prikausto Rusijoje tiesiog įsišaknijęs nepasitikėjimas valdžia, verčiantis abejoti kiekvienu valdininko išsakytu žodžiu. Šis nepasitikėjimas, kurį skatina pačios valdžios nesiskaitymas ir panieka eiliniams žmonėms, dažnai skatina piliečius kurti ir tikėti sąmokslo teorijomis, o ne oficialiais pareiškimais.
Tiesa, tokioje šalyje kaip Rusija sąmokslo teorijų visiškai atmesti negalima. Taip teigti verčia pačios valdžios veikla, kai oficialūs katastrofų tyrimai dažnai yra paviršutiniški, vengiantys kai kurių svarbių klausimų ar net specialiai sukurpti taip, kad būtų palankūs valdančiajam elitui, kuris yra tiesiog suaugęs su užimamais postais ir bet kokia kaina siekia juos išlaikyti. Rusijos politinė sistema yra sukonstruota taip, kad regionų gubernatoriai atskaitingi ne vietiniams gyventojams, o vieninteliam Vladimirui Putinui, sukūrusiam šalyje valdžios piramidę.
Viena populiariausių sąmokslo teorijų teigia, kad Krymsko miestas ir 57 tūkst. jo gyventojų buvo paaukoti specialiai siekiant apsaugoti Novorosijsko uostą, kuris yra labai svarbus naftos eksportui ir kuriame yra daug Rusijos turtuolių vilų. Nors valdžia tai paneigė, tačiau vietos gyventojai vis dar yra tvirtai įsitikinę, jog netoli Krymsko kalnuose esantis rezervuaras buvo specialiai ištuštintas, kad tik stichija nepadarytų žalos Novorosijsko uostui, kurio dalis priklauso vyriausybei, o kita dalis – valstybinei naftotiekių monopolijai “Transneft”.
Versiją, kad vanduo buvo specialiai išleistas iš rezervuaro, paneigė ir nepriklausomas aplinkosaugininkas Surenas Gazarijanas, kuris prieš tai ne kartą yra susikibęs su gubernatoriumi A.Tkačiovu. Tačiau, duodamas interviu leidiniui “Kommersant”, žymus Rusijos žurnalistas Olegas Kašinas pareiškė, kad vietiniai gyventojai jokiu būdu netiki, kad potvynis buvo tik smarkaus lietaus padarinys. “Rusijoje yra tiesiog normalu visiškai nepasitikėti valdžia, ar kalbėtume apie gamtines stichijas, ar rinkimus, ar futbolą. Esu tikras, kad Krymskas bus atstatytas, kompensacijos bus išmokėtos, o žuvusieji – palaidoti. Tačiau reikia sutikti, kad visa tai nepanaikins pasitikėjimo krizės”, – kalbėjo Maskvoje gyvenantis žurnalistas.
Vietiniai gyventojai netiki ne tik tuo, kad rezervuaras nebuvo specialiai ištuštintas, o vanduo nukreiptas Krymsko link. Netiki jie ir valdžios skelbiamu žuvusiųjų skaičiumi. “Novaja gazeta” žurnalistų kalbinti vietiniai buvo įsitikinę – valdžia slepia tikrąjį aukų skaičių. Vietinių nuomone, žuvo ne 171 žmogus, kaip oficialiai skelbiama, o keliskart daugiau. Šio regiono gyventojai artimiesiems, gyvenantiems Maskvoje ar užsienyje, siunčia apskritai šiurpias žinutes, esą aukų būta net 3 tūkst.
“Novaja gazeta” žurnalistas Dmitrijus Bykovas rašė, kad vietos valdžia ir policija po tragedijos uždraudė imti interviu iš nukentėjusiųjų. Tačiau, anot jo, patys žmonės tiesiog gaudė žurnalistus gatvėse ir pasakojo jiems savo istorijas ir versijas, visiškai priešingas tam, ką oficialiai deklaravo valdžia. Žmonės, kurių giminaičiai ar pažįstamieji dirba specialiosiose tarnybose, pripažino – aukų skaičius smarkiai sumažintas.
“Nėra jokio centrinio žuvusiųjų registro. Kūnai vežami į skirtingas institucijas. Veikiausiai niekada nesužinosime, kiek iš tikro žmonių žuvo per potvynį”, – savo nuomonę, kad aukų iš tikro buvo daugiau, nei skelbia statistika, išsakė ir Rusijos Dūmos narys Ilja Ponomariovas.
Vietiniai teigia, kad potvynis prasidėjo naktį, apie 3 val. 10 min., o jau po 15–20 min. vandens lygis siekė krūtinę. Pagalba savo ruožtu atvyko tik apie 10–11 val., o pavojaus sirena vietiniame konservų fabrike nuskambėjo tik 5 val. ryto.
Kaip viena priežasčių slėpti tikrąjį tragedijos mastą nurodoma baimė, kad tai neva gali pakenkti netoliese esančiame Sočyje vyksiančios 2014 m. žiemos olimpiados įvaizdžiui. A.Tkačiovas yra itin artimas V.Putino bendražygis ir būtent per jo rankas eina dauguma pinigų, skirtų olimpinių objektų statybai.

Nepakeičiamasis gubernatorius

Internetinis dienraštis “Gazeta.ru” konstatuoja, kad A.Tkačiovas per savo politinę karjerą yra prisidirbęs tiek, kad to užtektų jam atstatydinti ne tik bet kurioje normaliai funkcionuojančioje Vakarų demokratinėje šalyje, bet ir pačioje Rusijoje. Tačiau tikrovė byloja kitaip ir kadaise iš Komunistų partijos į V.Putino “Vieningąją Rusiją” perbėgęs politikas jau 12 metų yra laikomas nepakeičiamu. Tai leidžia jam sausam išbristi iš visų skandalų.
Štai 2007 m. Krasnodaro regione per gaisrą senelių namuose žuvo 63 žmonės. Beje, prieš nelaimę, motyvuojant taupumo sumetimais, buvo panaikintas netoliese senelių namų buvęs gaisrinės punktas. O 2010 m. visoje Rusijoje nuskambėjo tame pačiame regione esančios Kuščiovskajos gyvenvietės vardas. Ją tiesiogine to žodžio prasme valdė vietinius engusi organizuota nusikalstama grupuotė. Ir tai vyko su vietinės valdžios palaiminimu. Beje, gaujos vadas Sergejus Capka priklausė rajono tarybai.
Galiausiai Krasnodaro regionas jau anksčiau yra patyręs ne vieną potvynį, tačiau jokių realių žingsnių siekiant apsaugoti gyventojus nebuvo imtasi. 2002 m. potvynis buvo kilęs ir Krymsko apylinkėse, o 2010 m. per potvynius Krasnodaro regione žuvo 11 žmonių, dar trys dingo be žinios. Ir vis dėlto perspėjimo sistemos imtos montuoti tik po pastarosios tragedijos.
Nė vienas skandalas nė nesudrebino A.Tkačiovo kėdės. Šį kovą politikas skubiai buvo paskirtas dar bent vieną kadenciją vadovauti regionui. Akivaizdu, kad svarbiausiu kriterijumi sprendžiant tampa Kremliaus interesai ir išskaičiavimai, o ne vietinių žmonių gerovė.
Kaip ir buvo galima laukti, dėl įvykių visą kaltę bandoma sumesti žemesnės grandies pareigūnams. Jau sulaikyti buvęs Krymsko regiono vadovas Vasilijus Krutko, Krymsko meras Vladimiras Ulanovskis ir municipalinio perspėjimų dėl pavojaus komiteto vadovas Viktoras Ždanovas. Pats A.Tkačiovas sulaukė tik nežymaus V.Putino pagrūmojimo pirštu.

Melo pėdsakai driekiasi per visą istoriją

Faktas, kad Rusijos valdžia dažnai numoja ranka į savo piliečius, tampa neginčytinas vos tik peržvelgus pastarųjų keliasdešimties ar net keliolikos metų istoriją. Tereikia prisiminti kad ir Černobylio katastrofą, kai informacija apie tragediją porą dienų buvo slepiama nuo piliečių, o vėliau dar kurį laiką teigta, kad įvyko tik nežymi avarija.
Gausu neatsakytų klausimų ir kalbant apie Smolensko tragediją, per kurią žuvo visas Lenkijos politinis elitas. Dėmesio vertas vien jau nenoras lenkams atiduoti sudužusio lėktuvo nuolaužas. O ką jau kalbėti apie paviršutinišką bendradarbiavimą su kolegomis Lenkijoje.
2000 m. įvykusi povandeninio laivo “Kursk” tragedija taip pat yra puiki valdžios slapukavimo iliustracija. Iš pradžių buvo teigiama, kad įvyko tik šiokių tokių techninių nesklandumų, o paskui atsisakyta visos iš užsienio siūlomos pagalbos. Duomenys rodė, kad bent dalis iš 118 įgulos narių išgyveno pirminį sprogimą, nors Maskva oficialiai tai ir neigė. Galiausiai net ir išgyvenusieji dėl valdžios abejingumo buvo pasmerkti mirčiai. Įdomu tai, kad pats V.Putinas viso šio įvykio metu tiesiog atostogavo ir pasyviai stebėjo žmonių tragediją.
Regis, nuo to laiko jis pasimokė tik viešųjų ryšių triukų reitingams išlaikyti. Po Kursko katastrofos V.Putinas suprato, kad ištikus nelaimei būtina būti kuo arčiau žmonių. Mat Krymske bandydamas įtikinti, jog už potvynio neslypi jokia sąmokslo teorija, jis praleido net tris dienas. Televizorių ekranuose prezidentas nuolat šmėžavo dalydamas nurodymus pareigūnams arba juos peikdamas už neatliktą darbą.
Praėjusiais metais pakilęs sudužo Jaroslavlio ledo ritulio komandos “Lokomotiv” lėktuvas. Vietiniai po avarijos kalbėjo, kad dėl nelaimės gali būti kalti valdžios atstovai, kurie siekė kuo greičiau atlaisvinti pakilimo takus į ekonomikos forumą atvykstantiems aukščiausio rango politikams.
Be to, dar galime prisiminti ir sprogimą Sajano-Šušenskajos hidroelektrinės užtvankoje ir dėl susikaupusių metano dujų kilusį sprogimą Raspadskajos anglių kasykloje.

Pilietinės visuomenės užuomazgos?

Tiesa, kartais net ir didžiausioje tragedijoje galima įžvelgti tam tikrų vilties spindulių. Ne išimtis yra ir potvynis Krymske. Netrukus po nelaimės žmonės ėmė kurti savanoriškas labdaros grupes. Į Krymską ėmė plūsti suaukoti pinigai, materialinės gėrybės. Iš Maskvos atvykę savanoriai po nuolaužomis ieškojo nukentėjusiųjų ir prisidėjo dalydami labdarą.
Socialiniame tinkle “Twitter” netrūko žinučių, siūlančių pavėžėti iki Krasnodaro ar skelbiančių, ko labiausiai trūksta nuo stichijos nukentėjusiems žmonėms. Visa tai leidžia klausti, ar ši spontaniška pilietinė iniciatyva nereiškia, kad Rusijos visuomenė vaduojasi iš visiškos priklausomybės nuo valdžios ir pati stengiasi atlikti bent kai kuriuos darbus, kurie anksčiau tradiciškai pasyviai stebint piliečiams būdavo patikimi visagalei valdžiai.