Nuolatiniais grasinimais ir karinėmis provokacijomis Rusija veikiau pastūmės Suomiją ir Švediją įstoti į NATO, nei atgrasins nuo narystės.

Neseniai Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis pasišaipė: „Norėčiau paprašyti mūsų draugų Rusijoje grasinti mums branduoliniu smūgiu ne dažniau nei kartą per tris mėnesius.“ Dabar panašiai galėtų sakyti ir Suomijos politikai, prašydami Rusijos grasinti jiems liūdnomis  įstojimo į NATO pasekmėmis ne dažniau nei dukart per metus. Tik, priešingai nei Lenkijai, toks suomių prašymas būtų ne hiperbolė, o faktas.
Praėjusią savaitę Rusijos premjeras Dmitrijus Medvedevas, Kirkenese susitikęs su kolegomis Norvegijos premjeru Jensu Stoltenbergu, Suomijos premjeru Jyrki Katainenu ir Švedijos užsienio reikalų ministru Carlu Bildtu, rado dar vieną progą pagrūmoti Suomijai ir Švedijai, jeigu šios nutartų siekti narystės Šiaurės Atlanto aljanse: „Tai, žinoma, jūsų reikalas, bet mums NATO – tai organizacija, turinti karinių pajėgumų, kurie, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, gali būti panaudoti prieš mūsų valstybę. Mūsų požiūriu, nauji NATO nariai pakeistų jėgų balansą ir mes būtume priversti į tai reaguoti.“ Akivaizdžiai nustebusio J.Stoltenbergo pastaba, kad ilgametė Norvegijos narystė NATO niekaip nesutrukdė plėtoti gerų santykių su Rusija, liko be D.Medvedevo atsako.
Kitaip ir būti negalėjo, nes iš pradžių Suomijos, o dabar ir Švedijos gąsdinimas liūdnomis pasekmėmis, jei šios įstotų į NATO, jau greitai metai, kaip tapo oficialia Rusijos politika Šiaurės kaimynių adresu. Kovo viduryje prezidentas Vladimiras Putinas, susitikęs su Rusijos karinės istorijos bendruomenės veikėjais, netikėtai ėmė teisinti 1939 m. Sovietų Sąjungos agresiją prieš Suomiją. Pasak jo, tai buvo ne kokia agresija, bet klaidos, kurią 1917-aisiais padarė bolševikai, sutarę su suomiais nubrėžti sieną vos 20 km nuo to meto sostinės Sankt Peterburgo, atitaisymas. O Suomija karo metu, nepaisant pradinės sėkmės, „pajutusi visą Rusijos, tuo metu Sovietų Sąjungos, karinę galią.“
Kad šis V.Putino pareiškimas – ne atsitiktinis nusišnekėjimas, taikantis prie susirinkusios šovinistinės publikos skonio, bet sąmoninga nedraugiška Kremliaus politika Suomijos atžvilgiu, liudija “WikiLeaks” atskleisti dokumentai apie 2000 m. vykusį jo ir tuometės Suomijos prezidentės Tarjos Halonen susitikimą. Tuomet, kaip rodo norvegų žurnalistų gauti “WikiLeaks” duomenys, V.Putinas pasakęs, kad Josifas Stalinas, 1939-ųjų žiemą nutaręs užpulti Suomiją, padaręs klaidą. „Rusija turėjo užtektinai žemių ir jai nereikėjo savęs ginti“, – tuomet sakė V.Putinas, kartu pridurdamas, kad to, kas įvyko, nebesugrąžinsi ir Rusijos bei Suomijos sienos nebeįmanoma pakeisti. Bet T.Halonen buvo žinoma Suomijos narystės NATO priešininkė, o V.Putinas – ką tik paskirtas ir dar galios neįgijęs Rusijos prezidentas, tad jis kalbėjo taip, kad įtiktų kaimyninės šalies vadovei.
Per prabėgusius metus padėtis Šiaurėje pasikeitė – dėl dešimtmetį kilusių naftos ir dujų kainų Rusija įgijo pasitikėjimo savimi, surengė agresiją prieš Gruziją 2008-ųjų rudenį ir šiuo metu leidžia dešimtis milijardų naujai ginkluotei pirkti. Savo ruožtu Šiaurės šalys, pirmiausia Suomija ir Švedija, susirūpino savo gynyba ir ėmė sparčiai ginkluotis, tarsi numatytų, kad po dešimties ar penkiolikos metų joms gali tekti kariauti. Kadangi pavieniui prieš Rusiją atsilaikyti būtų sunku, tiek Stokholmas, tiek Helsinkis vis atviriau dairosi į NATO.
Pastarasis D.Medvedevo grasinimas akivaizdžiai susijęs su prieš porą savaičių nuskambėjusiu Suomijos vyriausybės vadovo J.Kataineno pareiškimu, jog atėjęs laikas rimtai aptarti visas teigiamas ir neigiamas narystės NATO puses, o po to surengti referendumą, nori suomiai netolimoje ateityje tapti Aljanso nariais ar ne. Suomijos premjeras pabrėžė, kad šalis ir šiaip glaudžiai bendradarbiauja su NATO, o referendumas būtų rengiamas, jei narystei Aljanse pritartų Suomijos vyriausybė, parlamentas ir prezidentas.
Pasak J.Kataineno, didelę įtaką Suomijos apsisprendimui turėtų Švedijos sprendimas dėl narystės NATO, nes abiem šalims būtų geriausia laikytis vienos gynybos politikos. Įdomu tai, kad mintį apie referendumą J.Katainenas atvirai pasiskolino iš D.Medvedevo, kuris pernai lapkritį susitikęs su juo ėmė aiškinti, esą tokius svarbius klausimus, kaip narystė NATO, derėtų spręsti ne Suomijos politikams, o visai tautai. Matyt, Kremliuje manyta, kad suomių politikai, kuriems bet kokios viešos kalbos apie narystę NATO dar visai neseniai buvo visiškas tabu, neišdrįs viešai apie tai prabilti. Suomiai neišsigando, o rusai, akivaizdžiai nesuvokiantys jų mentaliteto, šoko gąsdinti dar labiau.
Grasinimų seriją Suomijai Kremlius pradėjo pernai vasarą, kai Helsinkyje viešėjęs Rusijos generalinio štabo viršininkas generolas Nikolajus Makarovas atvirai pagrasino Suomijai nedrįsti galvoti apie bendradarbiavimą su NATO, nes Suomija, kaip ir Baltijos valstybės, Maskvos požiūriu, turi priklausyti Rusijos karinės įtakos zonai. Iš karto po šio generolo N.Makarovo pareiškimo surengta dienraščio “Ilta-Sanomat” apklausa parodė, kad narystės NATO šalininkų Suomijoje padaugėjo iki 20 proc., o prastai narystę Aljanse vertinančiųjų sumažėjo 10 proc.
Po kelių savaičių Kremliaus grasinimai Suomijai buvo pakartoti aukščiausiu lygiu: birželio pabaigoje susitikęs su naujai išrinktu Suomijos prezidentu Sauli Niinisto V.Putinas pareiškė, kad Rusija būtinai imsis griežtų atsakomųjų priemonių, jeigu Suomija nusipirks naujų raketinių sistemų, o jos narystė NATO taps grėsme Rusijos suverenumui. Suomija raketų, savaime suprantama, nusipirko, o 2012-ųjų pabaigoje darytos apklausos rodo, kad palankiai ar neutraliai narystę NATO vertinančių suomių tik vos mažiau nei siekiančių išsaugoti šalies neutralumą ar manančių, kad narystė Aljanse sumažintų saugumą.
Panašiai požiūris į narystę NATO kinta ir Švedijoje, kuri pastaruoju metu tapo nuolatinių Rusijos karinių provokacijų taikiniu (kaip praėjusią savaitę „European Voice“ rašė „The Economist“ užsienio redaktorius Edwardas Lucasas, neseniai Stokholme vykusioje konferencijoje apie Baltijos jūros saugumą kalbėta, kad po plačiai nuskambėjusio Rusijos bombonešių išpuolio per Velykas buvo dar vienas, per kurį rusų lėktuvai bandė nuslopinti švedų radarų Gotlando saloje darbą).
Šių metų sausį darytos apklausos rodė, kad besipriešinančių narystei Aljanse švedų per metus sumažėjo nuo 50 iki 32 proc., o už stojimą į NATO pasisakė 30 proc. švedų. Gegužės 14-ąją, taigi jau po Velykų aliarmo, daryta apklausa parodė, kad narystės NATO šalininkų Švedijoje šoktelėjo iki 32 proc., o narystei prieštaraujančiųjų teliko 25 proc., arba vienas Rusijos bombonešių skrydis išblaivino iš karto beveik 10 proc. švedų.

Kuo labiau Rusija grasina Suomijai ir Švedijai liūdnomis pasekmėmis, jei šios įstos į NATO, tuo sparčiau šiose Šiaurės valstybėse daugėja narystės Aljanse šalininkų.