"Scanpix" nuotr.

Praėjus ketvirčiui amžiaus nuo Vokietijos suvienijimo skirtumai tarp Rytų ir Vakarų Vokietijų išlieka. 1990 m. daug kas tikėjosi, kad rytų vokiečių darbštumas ir geras išsilavinimas bei iš Vakarų plūstelėję pinigai sukurs ekonomikos stebuklą. Taip neatsitiko ir panašu, kad ir ateityje Rytų Vokietija toliau liks ekonomiškai pažangesnės vakarinės pusės šešėlyje.

Gytis Janišius, geopolitika.lt

Rytų Vokietija atsilieka

2015 m. švenčiant Vokietijos suvienijimo 25 metų sukaktį, buvo daug diskutuojama apie buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) pažangą. Visą tą laiką vakarų vokiečiai gausiai finansavo rytinės dalies atsigavimą. Kiekvienas gyventojas šalies vakaruose turi mokėti specialų 5,5 proc. gyventojų pajamų solidarumo mokestį, kuris skiriamas buvusiai VDR.

Rytuose mažesni atlyginimai, o nedarbas siekia apie 10 proc. ir beveik du kartus viršija vakarinės dalies lygį.

Rytų žemės dar papildomai finansuojamos iš bendro perskirstyto federalinio biudžeto, taip pat pinigai iš vakarų į rytus keliauja per pensijų ir kitas socialines išmokas. Unija šalies vakarams kasmet kainuoja po 70 mlrd. eurų, o nuo susivienijimo į buvusią VDR jau pervesta 1,75 trln. eurų, tačiau skirtumai tebėra.

Rytų Vokietijos bendrasis vidaus produktas sudaro apie 67 proc. Vakarų Vokietijos lygio. Rytuose mažesni atlyginimai, o nedarbas siekia apie 10 proc. ir beveik du kartus viršija vakarinės dalies lygį. Rytų Vokietiją kamuoja emigracija, investicijų stygius ir gyventojų senėjimas.

Rytuose yra tik kelios zonos, kurios vystosi neblogai ir gerina bendrą statistiką. Tai Rytų Berlynas, Dresdenas, Jena ir Leipcigas. Kitos teritorijos dar labiau depresuoja. Saksonijos-Anhalto žemė nuo 1990 m. prarado per 23 proc., o kai kurios gyvenvietės net 50 proc. gyventojų.

Klaidų buvo padaryta dar1990 metais

Ekonomistai, politikai ir sociologai svarsto, kodėl Rytų Vokietija nesuklestėjo kaip Airija. Atrodo, dosni finansinė parama ir atsivėrusi didelė visos Europos rinka turėjo sudaryti efektyvią sinergiją augimui.

Įmonės, kurios nori mažinti savo kaštus, investicijoms renkasi kitas Rytų Europos šalis, o Vakarų Vokietijos verslininkai reikalingus darbuotojus tiesiog atsiveža iš rytinės dalies.

Viena pagrindinių klaidų laikoma pinigų reforma 1990 metais. VDR markės buvo keičiamos į Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR) markes kursu 1:1, nors iš tikro VDR markės vertė visiškai neatitiko tuometinio ekonomikos lygio. Tai labai smarkiai išpūtė Rytų Vokietijos bendrovių sąnaudas, o kadangi technologijos ir produktyvumas buvo žemi, pasipylė masiniai įmonių bankrotai. Tokia politika atbaidė užsienio ir vietos verslininkų investicijas į regioną. Įmonės, kurios nori mažinti savo kaštus, investicijoms renkasi kitas Rytų Europos šalis, o Vakarų Vokietijos verslininkai reikalingus darbuotojus tiesiog atsiveža iš rytinės dalies arba įkuria tik mažus filialus vietoje. Svarbiausiame Vokietijos akcijų biržos sąraše DAX „Blue Chips“, kurį sudaro 30 didžiausių pagal apyvartą bendrovių, iki šiol iš Rytų Vokietijos nėra nė vienos.

Siekdami kuo greičiau suvienodinti abiejų valstybės dalių gyvenimo lygį, Berlyno politikai šalies rytuose garantavo dideles algas valstybės tarnautojams ir lygias socialines išmokas. Taip susidarė iš išorės palaikomas gerovės burbulas, kuris buvo neadekvatus vietos produktyvumui. Buvo baiminamasi, kad neišlyginus skirtumų rytiečiai masiškai emigruos į vakarinę dalį, tačiau dirbtinės priemonės irgi nepasiteisino: beveik 2 mln. rytų vokiečių vis tiek persikėlė į ten.

Skirtumai normalūs?

Mokslininkai pažymi, kad Rytų Vokietijoje rimtas ūkio kilimas tęsėsi tik iki 1995 m., vėliau – tik stagnacija. Vakarų Vokietijos ekonomika 1995–2015 m. ūgtelėjo 30 proc., o Rytų – tik 23 procentais. Statistiką koreguoja tik smarkiai kritęs Rytų Vokietijos gyventojų skaičius, bet bendra tendencija, kad šalies rytai nesugeba pasivyti šalies vakarų, išlieka.

Ne viskas šalies rytuose yra blogai: kiek mažesnės kainos, daugiau dirbančių moterų, pigesnis būstas, pigesnės studijos, daugiau paslaugų jauniems tėvams ir kt.

Kai kurie mokslininkai sako, kad išvis nereikia lyginti abiejų Vokietijų, nes kiekvienas kraštas vystosi pagal galimybes ir negali visi būti vienodi. Ne viskas šalies rytuose yra blogai: kiek mažesnės kainos, daugiau dirbančių moterų, pigesnis būstas, pigesnės studijos, daugiau paslaugų jauniems tėvams ir kt. Atkreipiamas dėmesys, kad Rytų ir Vakarų Vokietijų skirtumai yra mažesni nei skirtumai tarp pietų ir šiaurės Italijos. JAV bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui Misisipės valstijoje sudaro vos 54 proc. to, kas sukuriama Konektikute, tai daug didesni skirtumai nei Vokietijoje.

JAV mokslininkas Charlesas Kenney atmeta ir teiginius, kad dėl Rytų Vokietijos atsilikimo kalta buvusi socialistinė santvarka. Jis pateikia pavyzdį, kad komunistinė Sovietų Sąjunga 1913–1989 m. padarė daug didesnę pažangą nei kapitalistiniais principais vadovavusis Meksika. Pasak jo, nekorektiška vertinti, kaip Rytų Vokietija būtų vysčiusi kapitalizmo sąlygomis, galbūt jai būtų sekęsi dar blogiau, nors niekas neneigia, kad socialistinė praeitis turi reikšmės dabartinei jos būklei paaiškinti.

Imigrantai išgelbės Rytų Vokietiją?

Vakarų Vokietijos gyventojų nuo 60 mln. 1989 m. padaugėjo iki 65 mln., o šalies rytuose, priešingai, nuo 16 milijonų smuktelėjo iki 12,5 milijono. Buvusioje VDR neoptimistinė ir demografinė sudėtis: daugiau vyresnio amžiaus žmonių, mažiau jaunimo, todėl ateityje demografinės problemos gali tik aštrėti.

Nemažai atvykėlių iš Rytų Europos, ypač Lenkijos. Tačiau daugiausia debatų kyla dėl atvykstančių imigrantų iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos.

Berlynas mano, kad pagrindinis sprendimo būdas – skatinti imigraciją. Jau dabar Rytų Vokietijos universitetuose apie 20 proc. studentų sudaro ne vokiečiai, kurie vėliau kviečiami likti čia gyventi. Nemažai atvykėlių iš Rytų Europos, ypač Lenkijos. Tačiau daugiausia debatų kyla dėl atvykstančių imigrantų iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos. Kai kurie politikai ir komentatoriai taip siūlo spręsti buvusios VDR demografinę krizę, nes šalies rytuose infrastruktūra ir būstų skaičius yra sukurti didesnei bendruomenei, nei gyvena dabar.

Visiškai kitokių nuotaikų yra patys rytų vokiečiai. Jų vyraujanti nuomonė labai artima kitų Rytų Europos šalių gyventojų nuomonei. Neatsitiktinai Vokietijos antiimigracinis judėjimas PEGIDA bei prieš imigrantus pasisakanti partija „Alternatyva Vokietijai“ didžiausius mitingus sutraukia rytiniuose miestuose Dresdene ir Leipcige. Imigrantai irgi mieliau vyksta į Vakarų Vokietijos miestus, o apgyvendinti rytuose vis tiek savarankiškai išvyksta į šalies vakarus.

Per 25 metus po susivienijimo Rytų Vokietija nepakartojo Airijos ekonomikos stebuklo ir nenustebino Europos, tačiau susivienijimą vis tiek galima vadinti sėkmės istorija. Nors, palyginti su Vakarais, išliko daug ūkio problemų ir negatyvių skirtumų, žmonių gyvenimo kokybė buvusioje VDR gerokai išaugo, o dauguma jos gyventojų nesiilgibuvusios komunistinės sistemos ir despotiško valstybės aparato.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. gegužės 4 d.