Pradedame pusmetį truksiantį projektą „Lietuvių literatūros populiarinimas ir sklaida savaitraštyje „Veidas“. Kiekvieną mėnesį pristatysime skaitytojams iškiliausių lietuviškų knygų autorius, supažindinsime su literatūrinio gyvenimo aktualijoms. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas šiam projektui skyrė 20 tūkst. Lt.

Spaudai rengiamose knygose Aldona Ruseckaitė diskutuoja su Maironio šešėliu, Gintaro Grajausko riteris Tenksalotas – su devyngalviu slibinu, o Donaldo Kajoko romano herojus – su ežeru ir kitomis esybėmis bei nesybėmis.

Stebint, kaip smagiai lietuvių rašytojai šuoliuoja per leidyklas, gali susidaryti įspūdis, jog dėl jų kūrinių leidėjai varžosi. Tačiau būna visaip: kartais mažiau patrauklūs rankraščiai keliauja nuo durų prie durų, kol atranda tokias, į kurias pavyksta prisibelsti.

„Situacija su lietuvių autoriais, sakyčiau, stabili. Nei jų labai daugėja, nei mažėja. Gali būti, kad į Rašytojų sąjungos leidyklą atsitiktiniai žmonės ir kreipiasi retokai. Tačiau tikrai daugėja neprižiūrėtos, neįvertintos lektūros, kuri leidžiama už pačių autorių ar jų privačių rėmėjų lėšas“, – vertina šios leidyklos vyriausiasis redaktorius Valentinas Sventickas.

Apie pastarąsias Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamuose straipsniuose stengsimės nekalbėti, kad neaugintume ir taip ryškaus nūdienos literatūroje vertybinio sąmyšio. Juolab panašu, kad rudenį leidyklos pasiūlys nemažai išties skaitytojo dėmesio vertų lietuvių literatūros kūrinių.

D.Kajoko ežeras – gyva esybė

Vienu iš tokių neabejotinai taps poeto Donaldo Kajoko antrasis romanas „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“. Daugiasluoksniškumu šis kūrinys primins prieš penkerius metus pasirodžiusį „Kazašą“, kuriame šalia realybės plotmės su konkrečiu siužetu ir veikėjais vėrėsi properšos į anapusybę su jos magiškais ženklais ir „nesybėmis“ (tai – paties D.Kajoko naujadaras). „Galiausiai paaiškėja, kad riba tarp „esybių“ ir „nesybių“ pakankamai plona ir verčianti susimąstyti, ar pats esi viena, ar kita. Ežeras čia irgi tarsi gyvas padaras, veikiantis žmonių likimus – neveltui jis iškeltas į knygos pavadinimą“, – pasakoja leidyklos „Tyto alba“ redaktorė Eglė Bielskytė.

Pagrindinis D.Kajoko romano veikėjas yra kompiuterių programuotojas – mažiau poetišką profesiją būtų sunku sugalvoti. Bandydamas atsigauti po brolio žūties, jis atvyksta į šalia ežero dunksantį seną dvarą, kuriame nėra televizoriaus ir neveikia mobilieji telefonai, užtat vakarais būna laiko kalbėtis apie meną. Ir todėl nepatiriama jokių „interneto pagirių“.

D.Kajokas yra teigęs, kad jam nėra svarbu, kaip žmogus suvokia jo eilėraštį: ar emociniame lygmenyje, kai skaitytojui būna „tiesiog gražu“, ar gilesniajame, kai perskaitomos aliuzijos ir perprantama užšifruota simbolika. Tą patį galėtume pritaikyti „Ežerui ir kitiems jį lydintiems asmenims“: jį galima skaityti ir kaip paslaptingų mirčių trilerį, ir kaip meilės trikampio romaną, bet galima – kaip filosofinį kūrinį, svarstantį autoriui įprastus religijos, žmonių komunikavimo galimybių klausimus. „Visa tai, kas būdinga D.Kajoko poezijai, atsispindi ir jo romane. Minimas netgi jo eilėraščių mylėtojams puikiai pažįstamas kurčias asiliukas“, – pasakoja E.Bielskytė.

Nebeskraidantis lakūnas, neberašantis filologas

Poetas, vertėjas Laurynas Katkus savo „Judančių šešėlių“ nenori vadinti romanu ir siūlo tenkintis „psichologiniu pasakojimu apie postkomunistinį būvį“. Kūrinys persmelktas iš sovietinio laikmečio atėjusio žmogaus vienatvės jausena laukiniais principais grįstoje kapitalistinėje visuomenėje.

Šis kūrinys turi du aiškiai skiriamus laikus – dabartinį, kuriame praradęs darbą literatūrologas priverstas emigruoti į Vokietiją, ir šimtmečiu ankstesnį, į kurį perkelia veikėjo skaitomi dvare rasti laiškai. Šiuos laiškus rašė baltų vokietis, literatas, Pirmojo pasaulinio karo lakūnas. Abu likimai vis intensyviau klojami vienas ant kito, susišaukia ir pradeda vienas kitą veikti. Galiausiai abu herojai susitinka, ir nebežinai, kuris iš jų tragiškesnis: ar nesugebantis įsitvirtinti savoje realybėje neberašantis filologas, ar nebeskraidantis karo lakūnas. Ar šis susitikimas realus, ar vaizduotės padarinys – paliekama spręsti skaitytojui. „Tačiau Laurynas tekstą tebetobulina, todėl galima tikėtis įvairių netikėtumų“, – priduria E.Bielskytė.

Devyni pokalbiai su slibino galvomis

Gintaras Grajauskas viduramžių riterių romanų stilistiką imituojančiose „Istorijose apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį“ skaitytojus perkelia į industrijos revoliucijos amžiaus Škotiją. Riteris Tenksalotas – be galo doras, be galo drovus ir be galo naivus – pasirodo ten, nes turi nukauti drakoną. Tačiau drakonas irgi pasirodo besąs be galo malonus, inteligentiškas eruditas. Jų pokalbiai, kurių yra devyni (nes Tenksalotas kaskart bendrauja vis su kita drakono galva, kurių irgi devynios) virsta nuoširdžia naivuolio ir erudito draugyste. Be abejo, daugiau kalba labiau patyręs drakonas, kenčiantis dėl neišvengiamo asmenybės susiskaidymo, nes kiekviena iš drakono galvų – tai asmenybė su savitu charakteriu. Natūralu, kad joms visoms ne visuomet pavyksta sutarti. Taip pat atskleidžiamos drakonų šeimyninio gyvenimo subtilybės, sužinome, kuo Lietuvos drakonai skiriasi nuo škotiškųjų. Dramaturgo rankos išlavinti žavūs dialogai – su smagiu sarkazmu ir juodu humoru, pašiepiančiu banalaus mąstymo klišes ir mūsiško bendravimo stereotipus. „Kas nors galbūt pagalvos, kad knyga, juolab iliustruota, skirta vaikams, tačiau taip tikrai nėra“, – pabrėžia E.Bielskytė.

Praeities šešėliai

Raimondo Kašausko „Paslaptis“ užbaigia autoriaus sumanytą romanų ciklą („Laukimas“ (2007), „Badmetis, arba Žali akiniai arkliams“ (2009)). Jame atskleidžiami iš ankstesnių knygų atkeliavusio veikėjo Vytauto Norvaišo likimo vingiai naujausiais laikais, stengiamasi įsigilinti į gyvenimą bebaigiančio žmogaus sudėtingą psichologinę būseną. Romano veiksmas trunka vieną dieną: pagrindinis veikėjas, užsidėjęs Arlekino kaukę, į mieste vykstančią mugę išsiruošia kaip į savo atsiminimų žemę. Jaunystė svajonės sukurti pasaulyje „Gerųjų širdžių sąjungą” Vytautui Norvaišui įgyvendinti taip ir nepavyko…

Logiška, jog Maironio metais pasirodys Aldonos Ruseckaitės knyga „Šešėlis JMM“, kurioje persipina tiek dokumentiniai liudijimai apie poetą, tiek jo biografiją nuosekliai išstudijavusios autorės bandymai atkurti vieną ar kitą jo gyvenimo epizodą. „Tačiau tai – ne tas atvejis, kai nebeaišku, kas knygoje tikra, o kas išgalvota. Autorė tiesiog ieško būdo perteikti tai, kas rūpi galvojant apie Maironį dabar. Jai padeda poeto šešėlis – kaip savarankiškas personažas. Žinoma, kūrinyje minimos ir kitos Maironio laikmečio asmenybės“, – pasakoja V.Sventickas.

Žvilgsniai į save

Literatūrologė Viktorija Daujotytė nuo visuomeninių politinių apmąstymų, publikuotų kolektyviniame rinkinyje „Nerimas“, vėl sugrįžta arčiau literatūros. Tačiau šįkart pagrindiniu personažu pasirenka ne kurį nors kitą kūrėją, o pačią save: eseistinių įžvalgų knygoje „Laisvojo mąstymo properšos“ apstu autobiografinių fragmentų. Pati autorė tokį žanrą vadina „minties ir sielos pragiedruliais“. „Tai – fragmentų vėrinys, kuriame šuoliuojama tiek per visą lietuvių literatūrą nuo Kristijono Donelaičio laikų, tiek per autentišką gyvenimą. Nemaža dalis profesorės tekstų radosi apie kitus rašomų knygų paraštėse, todėl „Laisvojo mąstymo properšas“ V.Daujotytė vadina savo gyvenimo knyga“, – komentuoja E.Bielskytė.

O štai Doloresos Kazragytės eseistikos knyga „Raudoni sandaliukai“, anot jos, panaši į ankstesnes penkias aktorės memuaristines knygas. Ir nors skaitytojų auditorijai būdinga pavargti nuo ilgėliau savąją atmintį intensyviai eksploatuojančių memuaristų, redaktorė tvirtina, kad D.Kazragytės istorijos niekada nesikartoja ir savo forma primena mini noveles. „Jos pasirinktas stilius artimesnis literatūrinei prozai, o ne memuaristikai. Jose – ištisos įvykių ir veikėjų, paverstų literatūriniais personažais, virtinės. Nebeliko ir pirmosioms knygoms būdingo moralizavimo – galbūt todėl, kad „Raudonuose sandaliukuose“ aktorė dažniausiai prisimena vaikystę“, – pasakoja E.Bielskytė.

Dabar Lietuvoje gyvenantis branduolinės energetikos profesorius ir kartu prozininkas Kazys Almenas knygoje „Kelionės į okupuotą kraštą“ prisimins aštuonias savo keliones iš JAV į sovietmečio Lietuvą. Vakariečio, spėjusio motociklu pervažiuoti didžiąją dalį Afrikos ir įkopti į Kilimandžarą, atmintin ilgam įsispaudė okupaciją liudijančios smulkmenos, į kurias čia gyvenantys nebekreipdavo dėmesio. Viešnagių metu K.Almenui teko bendrauti tiek su kiekvieną jo žingsnį stebinčiais kagėbistais, tiek su mokslininkais, rašytojais ir to meto disidentais.

Pomirtinės knygos

Jau po Albino Bernoto mirties pasirodys jo autobiografinės prozos knyga „Kaustytos žąsys“. Joje skaitytojai perkeliami į sovietmečio metus, kai būsimajam rašytojui teko dirbti sąskaitininku kolchozo kontoroje. Taip pat nuosekliau pristatomas ir bendravimas su kolegomis rašytojais. „Pats autorius apie jokias fotografijas nekalbėjo, tačiau nusprendėme, kad pirmajai pomirtinei knygai jos derėtų. Taigi fotografijų bus“, – konstatuoja V.Sventickas.

Autobiografijai paskutiniaisiais savo gyvenimo metais buvo atsidėjusi ir literatūrologė Vanda Zaborskaitė. Šis tekstas pateko į pirmąją knygos „Autobiografijos bandymas“ dalį, o antrojoje pateikiami šifruoti jos augintinės į diktofoną suspėti įrašyti profesorės pasakojimai. Juose prisimenama ir V.Zaborskaitės veikla, ir kūryba, ir VU Lietuvių literatūros katedros istorija. Minima daug to meto įvairaus plauko veikėjų, tarkim, trukdžiusių leisti profesorės knygą apie Joną Mačiulį-Maironį. „Netgi kai kurios literatūros asmenybės atsiskleidžia netikėtoje šviesoje, nors gyvenime V.Zaborskaitė į niekingus amžininkų poelgius dažniausiai reaguodavo supratingai ir krikščioniškai atlaidžiai. Pati irgi nevadina savęs teisuole, nesistengia „kilstelėti“, kaip dažnai daro atsiminimų autoriai. Žodžiu, V.Zaborskaitė todėl ir didelė, kad didelė pati “, – teigia V.Sventickas.