Lietuva neatsidžiaugia, kad pagaliau patiestas pirmasis “Rail Baltica” pabėgis. Bet kaip projektui, kuris dar 2002-aisiais, kai Lietuva net nebuvo ES narė, įtrauktas į trisdešimties prioritetinių ES projektų sąrašą, vienas pabėgis – šiek tiek per mažas darbų postūmis per aštuonerius metus.

Dar pirmosios Vyriausybės programoje 1990 m., nė nežinant, kad Ignalinos atominę teks uždaryti pirma laiko, įrašyta: “Turimi energetiniai pajėgumai užtikrina stabilų elektros energijos tiekimą laikotarpiui iki 2005 m. (…) Būtina jau dabar nagrinėti (…) naujos atominės elektrinės statybos Pabaltijo regione klausimus.” Po dvidešimties metų nauja atominė mažiau ryški nei legendinis ežiukas rūke, o senoji nebedirba, tačiau ir jos eksploatavimo nutraukimo darbai vėluoja trejus ketverius metus. Sunku teisintis, kad uždarymas buvo netikėtas, kai tokį įsipareigojimą mainais į narystės ES pažadą Briuselis iš tuometės Adolfo Šleževičiaus Vyriausybės išgavo dar 1994 m.

Dar vieno amžiaus projekto – elektros tilto į Lenkiją – sutarties pasirašyti oficiali aukšto rango lenkų delegacija į Vilnių buvo atvykusi 1997-aisiais. Tačiau sutartis pasirašyta tik po dvylikos metų, o darbus baigti žadama 2015 m.

Beje, pirmoji Vyriausybė prieš dvidešimt metų parengė dokumentą ir dėl energijos taupymo renovuojant namus. Jeigu jis būtų pradėtas vykdyti, renovacija jau būtų baigta. Tačiau masinė renovacija ir šiandien neįsibėgėja, o apie ją kalbama vos ne kaip apie dvidešimt pirmojo amžiaus atradimą.

Apie atsinaujinančių šaltinių energetiką Lietuvoje taip pat pradėta kalbėti prieš keliolika metų. Bet šiandien vis dar planuojamas jos proveržis.

Karštligiškai – su protestais ir pasipiktinimu šiemet sutikti “Sodros” reformos metmenys. Pasirodo, dar 1994 m. priimtame pensijų įstatyme buvo nustatytas 65-erių metų pensinis amžiaus, bet išsigandus kritikos netrukus atšauktas. Istorija vėl kartojasi.

O kiek kalbama apie kitas struktūrines reformas, kurias pradėti dvidešimties metų buvo per mažai. Arba e. valdžią – jos teturime atskirus segmentus, nors kaimynai estai jau ir balsuoja internetu.

“Pagrindinės priežastys, kodėl stringa strateginiai projektai, – dvi. Pirma didelė bėda – politinio palaikymo, tęstinumo stoka. Politikams reikėtų sutarti ne tik dėl kai kurių tikslų, bet ir dėl konkrečių projektų. Antra – projektinio valdymo gebėjimų stygius, institucijų nemokėjimas koordinuoti darbų, paskirti žmonių, kurie iš tiesų atsakytų už projekto vykdymą”, – pabrėžia Europos socialinių, teisinių ir ekonominių projektų valdybos pirmininkas Klaudijus Maniokas. Jo manymu, integracija į ES – bene vienintelis vykęs didžiulis Lietuvos valstybinės reikšmės projektas, iš kurio ir reikėtų mokytis.