BFL

Artimojo mirtis Lietuvoje – dviguba nelaimė: tai ne tik sielvartas dėl netekties, bet ir artimųjų finansinio pajėgumo išbandymas. Netikėtai mirus šeimynykščiui šeimos biudžete reikia staiga rasti 5–7 tūkst. Lt – tiek vidutiniškai dabar atsieina tradicinės, gana kuklios laidotuvės.
Valstybė paremia 1040 Lt išmoka, bet už tiek galima įsigyti tik neblogos kokybės karstą. Vis daugiau firmų užsiima ritualinių paslaugų verslu, tačiau konkurencija kainų nemažina, greičiau atvirkščiai – prieš šešetą septynetą metų palydėti amžinojon kelionėn buvo galima bent ketvirtadaliu, jei ne trečdaliu, pigiau. Prasidėjus krizei, kai visų gyvųjų algos mažėjo, pigo kai kurios paslaugos ar prekės, šiuolaikiniai frankai krukai kainininkų nekeitė, nes tai tokia paslauga, kuria žmonės vis tiek naudosis, – juk nėra alternatyvos, laidoti mirusįjį ar ne. O kai kurie šios srities prekių ar paslaugų įkainiai akivaizdžiai neatitinka įdėto darbo savikainos.
Antra vertus, ir patys dažnai visai be reikalo bėdą dėl didžiulių išlaidų verčiame lietuviškoms tradicijoms, nors iš tikrųjų tai tėra mūsų baimė būti apšnekėtiems kaimynų, kad laidotuvės ne tokios, “kaip pridera”.

Palaidoti žmogų kainuoja apie 5–6 tūkst. Lt
Kas neišvengiama per laidotuves – tas ir brangiausia. Žinoma, karstų būna ir už 260 Lt, internete siūloma už 450–900 Lt, tačiau bent kiek solidesnio be tūkstančio litų nenupirksi. Iškasti duobę Vilniuje, priklausomai nuo metų laiko, kainuoja nuo 500 iki 700 Lt, provincijoje – 300–500 Lt.
Kitą nemažą laidotuvių išlaidų dalį sudaro šarvojimo salės nuoma. Čia jau ir patys gedintieji turi šiokį tokį pasirinkimą. Pavyzdžiui, kaip informavo Gražinos Tumosienės ritualinių paslaugų namai “Nutrūkusi styga”, septynių jų nuomojamų salių kainos – nuo 299 iki 4,7 tūkst. Lt už parą. Prie šarvojimo salės esančio poilsio kambario nuomos kaina taip pat priklauso nuo pasirinktos salės. Muzikinis fonas šarvojimo salėje – dar plius 49–79 Lt.
Provincijoje salių nuomos kainos kitos. Pavyzdžiui, Telšių “Gedulo namuose” pigiausia salė parai tekainuoja 100 Lt, brangiausia – 500 Lt.
Vis daugiau atsiranda ir bendruomenių salių, kurios šią paslaugą savo nariams turėtų suteikti nemokamai, tačiau taip pat kartais ima mokestį, tiesa, kur kas mažesnį nei ritualinių paslaugų įmonės. Mažesnes pajamas turintys žmonės sunkią valandą privalėtų sulaukti ir Bažnyčios paramos, nes ji taip pat valdo daug šarvojimo salių. Deja, Bažnyčia daugeliu atvejų – tokia pati laidotuvių verslo dalyvė kaip kitos, o dėl klientų kartais kovoja ir nekrikščioniškomis priemonėmis. Ritualinių paslaugų asociacijos valdybos narys, Telšių “Gedulo namų” vadovas Romanas Klingeris sako, jog asociaciją pasiekia žinios, kad provincijoje kyla sunkumų prisišaukti į laidotuves kunigą, jei nuomosiesi ne bažnyčios šarvojimo salę.
Vilnietė Ona Demidovičienė, prieš keletą mėnesių palaidojusi vyrą, pasakoja, kad susumavus visas išlaidas laidotuvės šeimai kainavo 7 tūkst. Lt. Mažesniuose miesteliuose ir kaimuose išlaidos šiek tiek mažesnės: pasak R.Klingerio, laidodami vienišus žmones, jie sugeba sutilpti net į valstybės pašalpos dydžio išlaidas – 1040 Lt, tačiau tai jau laidotuvės be šarvojimo, gėlių, su pigiausiu medžio drožlių karstu, o brangiausios laidotuvės kainuotų apie 4,3 tūkst. Lt, neskaičiuojant gėlių ir vainikų.

Kremavimas laidotuves dar brangina
Lietuvoje, kaip ir Vakarų Europoje, vis labiau įsitvirtina mirusiųjų kremavimas. Pirmojo Lietuvoje krematoriumo Kėdainiuose direktorius Vytenis Labanauskas informavo, kad nuo pernai lapkričio pabaigos kremuota 250 palaikų. Su visomis būtinomis procedūromis ši paslauga kainuoja 1650 Lt, urna – nuo 180 iki 675 Lt. Visai netrukus jau ne tik Klaipėda, bet ir Vilnius turės kolumbariumą: 156 vietų kolumbariumas, su galimybe jį plėsti, baigtas įrengti Liepynės kapinėse. Kaip informavo Vilniaus miesto ūkio ir transporto departamento direktorius Virginijus Pauža, per artimiausius tarybos posėdžius planuojama patvirtinti laidojimo įkainius, ir tai atlikus bus išduotas leidimas kolumbariumą eksploatuoti.
UAB “Labradoras”, valdančios privačias Kairėnų ir Liepynės kapines, projektų vadovas Audrius Džiovelis sako, kad jie vietą kolumbariume įvertinę 1,5 tūkst. Lt. Beje, Liepynės kapinėse trijų vietų standartinė kapavietė kainuoja 1,8 tūkst. Lt.
Taigi kremavimas ir laidojimas kolumbariume – nepigu, o palyginti su tradicinėmis laidotuvėmis, išlaidos sumažėja tik už duobės kasimą ir gėlių vainikus, nes juk vis tiek mirusysis šarvojamas, reikia ir karsto, ir transporto. Jei urna laidojama šeimos kape, duobė jai kainuoja pigiau – apie 200–230 Lt. Kai viską sudedame paaiškėja, kad kremuojant velionį laidotuvių kaina didėja dar maždaug tūkstančiu litų.

Arba mažinti išlaidas, arba didinti išmoką
“Šis verslas amžinas”, – sako 40 metų laidotuvių organizavimo srityje dirbantis telšiškis R.Klingeris. Bet priduria, kad milijonų, bent jau provincijoje ir jei dirbi sąžiningai, tai neatneša. Lietuvos ritualinių paslaugų asociacijos duomenimis, Lietuvoje dabar veikia apie 250 įmonių, teikiančių ritualines paslaugas (neskaičiuojant bendruomenių salių). Šarvojimo salių ir laidotuvių organizatorių tik daugėja. R.Klingerio teigimu, rinką iškreipia neskaidriai dirbančios įmonės. Be to, asociacijos skaičiavimais, apie 35 proc. įmonių deramai neatlieka savo darbo, nors kainas už paslaugas kartais siūlo ir mažesnes.
Vis dėlto laidojimo paslaugų srityje posakis, kad viską sureguliuoja rinka, nevisiškai teisingas – paslauga ne iš tų, kurią nori renkiesi, nori ne. Neseniai vyro laidotuvėms 6 tūkst. Lt išleidusi Šiaulių rajono gyventoja dabar svarsto, kad gal kai kur buvo galima sutaupyti, bet netikėtai mirus artimajam juk nėra kada tirti rinkos ar derėtis – trauki pinigus ir džiaugiesi, kad jie dar nesibaigė. Be kokio tradicija tapusio laidotuvių atributo gal ir buvo galima apsieiti, bet, kaip pripažįsta našlė, kaimynai būtų “uždyvinę”.
Ydinga tradicija tapę itin gausūs gedulingi pietūs dažnai siekia apie ketvirtadalį visų laidotuvių išlaidų. Galima sakyti, patys žmonės kalti, kad net kuklioje provincijos kavinukėje ar valgykloje moka už gedulingus pietus po 25–30 Lt žmogui, nors šiaip sotiems pietums net sostinės kavinėse juk užtenka ir 10–12 Lt. Tik po laidotuvių žmonės atsikvošėja, kaip jie pasidavė gedulingų pietų organizatorių spaudimui, kad už mažiau išsiversti neįmanoma. Keičiasi, bet labai pamažu, tradicija vietoj didžiulių vainikų geriau paaukoti pinigų artimiesiems. Bet mirusiojo šeima vis dar perka po kelis vainikus – atskirai nuo vaikų, nuo sutuoktinio.
Tačiau net jei mirusiojo artimieji geriau susiskaičiuotų, kiek skirti gedulingiems pietums ir gėlėms, kitos neišvengiamos išlaidos vis tiek pinigines paplonintų 4–5 tūkst. Lt. Štai lietuviškų karstų gamintojai džiaugiasi, kad jų karstus perka net kitose šalyse, o Maskvoje karstą, Lietuvoje kainavusį 2,5 tūkst. Lt, parduoda po 5 tūkst. dolerių. Vis dėlto kai kalbama apie elementarų, bet kokybišką karstą, akivaizdu, kad jo pagaminimo savikaina tikrai perpus mažesnė.
Arba štai neaišku, ar Vilniaus žemelė tikrai kietesnė už Telšių, jei sostinėje iškasti duobę kainuoja dvigubai brangiau nei Žemaitijoje. Juk čia nereikia didelių investicijų į kvalifikaciją ar darbo įrankius, o skaičiuojant valandos uždarbį duobkasys lenkia universiteto absolventą. Dar vienas pavyzdys: turime savą krematoriumą, tačiau vis dar pigiau kremuoti Varšuvoje – net ir pelenai Lietuvoje brangesni.
Beje, Lenkijoje valstybės pašalpa mirus artimajam 2,8 karto didesnė už mūsiškę – siekia 3,5 tūkst. zlotų (2881 Lt). Maža to, pakoregavus teisinę bazę, jei miršta žmogus, nedeklaravęs gyvenamosios vietos, Lietuvoje artimiesiems išmoka už laidotuves visai nepriklauso. Užtat Izraelyje valstybė apmoka visų piliečių laidojimo visas išlaidas, tik jos, palyginti su mūsiškėmis, labai kuklios, nes visi žydai – ar milijonieriai, ar skurdžiau gyvenę – laidojami vienodai, mat vadovaujamasi principu, kad visi mirusieji lygūs prieš Dievą.
Pasaulyje daugybė laidotuvių tradicijų ir naujovių. Pavyzdžiui, JAV bendrovė “LifeGem” siūlo iš kremuotų mirusiojo palaikų pagaminti brangakmenį. Ir pas mus girdėti apie įvairiausius mirusiojo ar jo artimųjų netradicinius pageidavimus atsisveikinti su šiuo pasauliu. Vis dėlto norintieji paprastai, bet pagarbiai, tačiau be finansinių smūgių palaidoti artimąjį išeičių pakeisti esamą situaciją turi nedaug. Laikas atsisakyti brangiai kainuojančių vadinamųjų tradicijų, kurios nieko bendra neturi su tikrosiomis, – brangių gedulingų pietų, kalno vainikų.
Bet esminis pokytis – tik valstybės galioje: jei jau ritualinių paslaugų įmonės tikrai moka visus mokesčius nuo didžiulių gedinčiųjų mokamų pinigų, vadinasi, gedulas tikrai uždirba tiek, kad yra iš ko didinti socialinę išmoką mirties atveju. Pavyzdžiui, Lenkijoje valstybės išmoką mirusiojo artimieji gauna tik po laidotuvių, pateikę ritualinių paslaugų įmonių kvitus. Esant tokiai tvarkai gal aiškiau, ar ritualinių paslaugų įmonių sumokami mokesčiai atitinka realų jų pajamų mastą.
Ar taip yra ir Lietuvoje, atsakyti sunku, nes dažnas laidotuvių biuras nei internete, nei biure kainoraščio neskelbia, o kai kurių paslaugų kaina, pasak jų – sutartinė. Bet juk šios sutarties dalyvio, kuris ištiktas nelaimės ir teturi vieną dieną apsispręsti dėl artimojo palydų anapilin, derybinė pozicija labai silpna.