Nepraėjo nė metai nuo socialdemokratų vadovaujamos Vyriausybės darbo pradžios, o Lietuvos santykiai su Rusija vėl tokie pat blogi kaip prieš dešimtmetį, valdant Algirdo Brazausko ir Gedimino Kirkilo Vyriausybėms. Tai – ne atsitiktinumas, bet dėsnis.

Prieš savaitę Rusija Kaliningrado srities pramonės politikos ministro Dmitrijaus Čemakino lūpomis vėl pareikalavo iš Lietuvos suteikti laisvo tranzito koridorių iš šio Rusijos eksklavo į motininę teritoriją. Rusija pageidauja, kad tranzitu gabenami kroviniai Lietuvos pasienyje būtų mažiau tikrinami, o jiems vežti būtų taikomi specialūs lengvatiniai tarifai.
Lygiai toks pat laisvo nuo lietuviško tikrinimo tranzito koridoriaus klausimas Rusijos itin aštria forma jau buvo keliamas 2002 m., Lietuvai ruošiantis tapti ES ir NATO nare. Tuomet Rusijos premjeras Michailas Kasjanovas pareikalavo, kad Lietuva atidarytų du transporto koridorius: vieną, 260 km ilgio, – per Panemunę, Kauną, Vilnių ir Medininkus; antrą, 130 km ilgio, – per Lazdijus, Druskininkus, Raigardą. Šiais koridoriais Rusijos piliečiai važinėtų be Šengeno vizų, tik su vidaus pasais. Taip pat kad Rusijos piliečiai specialiais užplombuotais traukinių vagonais ir autobusais galėtų per Lietuvos teritoriją vykti į Kaliningrado sritį ir iš jos be vizų. O prezidentas Vladimiras Putinas pagrasino, kad „nuo to, kaip bus išspręsta ši problema, susijusi su Rusijos gyventojų gyvybiniais interesais, tiesiogiai priklausys Rusijos santykių su Europos Sąjunga ateitis”.
Šis, pirmasis, vėliau šešerius metus (2002–2008 m.) trukusio Lietuvos ir Rusijos šaltojo karo šūvis nugriaudėjo praėjus mažiau nei metams, kai Lietuvos premjeru tapo socialdemokratų vadas Algirdas Brazauskas, visuomet prisistatinėjęs kaip itin gerų kaimyninių santykių su Rusija šalininkas ir architektas, prieš pat perimdamas vadovavimą Vyriausybei paslapčia suskraidęs kartu su Bronislovu Lubiu į Maskvą, formaliai – „švęsti Babykino gimtadienio“. Matyt, taip tik sutapo, kad po šios kelionės vienu pirmųjų A.Brazausko darbų premjero poste tapo „Lietuvos dujų“ privatizavimo schemos peržiūrėjimas „Gazpromo“ naudai.
Visas vėlesnis abiejų socialdemokratų vadovaujamų (tiek A.Brazausko, tiek Gedimino Kirkilo) Vyriausybių vadovavimo laikotarpis buvo pažymėtas nuolatinių konfliktų su Rusija ir gavo Šaltojo žodžių karo pavadinimą. Nors ne tik žodžių – Rusija kelis kartus taikė įvairius apribojimus Lietuvos vežėjams (mažindama vežimo leidimų kiekį arba įvesdama privalomą krovinių palydą, kaip kad dabar vėl reikalauja), Lietuva savo ruožtu blokavo Rusijos ir Europos Sąjungos derybas.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo paradoksaliai, bet tuo pat metu, vykstant „šaltajam karui“, Vyriausybė itin palankiomis „Gazpromui“ sąlygomis privatizavo „Lietuvos dujas“ ir pasirašė tokį ilgalaikį dujų tiekimo susitarimą, kuris pavertė Lietuvą rusiškų dujų įkaite. Praėjus dvejiem metams A.Brazausko Vyriausybė, nors buvo įsipareigojusi „Gazpromui“ nereguliuoti dujų kainų, parengė dujų kainų reguliavimo ir tarpininkų pelno reguliavimo įstatymą, kuris priimtas Seime 2007 m. pavasarį, jau prie G.Kirkilo Vyriausybės. Dėl to nuo 2008 m. pradžios „Gazpromas“ užlaužia Lietuvai dujų kainą nuo maždaug 300 JAV dolerių, iki maždaug 500 dolerių už 1000 kub. m.
Šią, socialdemokratų blaškymosi tarp noro įsiteikti Rusijai darbais, tuo pat metu žodžiais vaizduojant kietus Lietuvos interesų gynėjus, padiktuotą dujų kainą lig šiol mokame „Gazpromui“. O socialdemokratų propaganda aiškina, esą dėl visko kalti su Rusija kariaujantys konservatoriai.
Regis, socialdemokratai patys tuo tiki, nors 2009 m. rugsėjis–2012 m. rugsėjis, dirbant konservatorių vadovaujamai Vyriausybei, buvo Lietuvos santykių su Rusija aukso amžius: prekių eksportas į Rusiją, per krizę kritęs, jau 2010 m. pasiekė prieškrizinį 2008 m. lygį, o 2012-aisiais buvo dvigubai didesnis nei pačiais geriausiais socialdemokratų valdymo laikais. Per tuos pačius trejus metus turistų iš Rusijos daugėjo kartais, Lietuva maksimaliai supaprastino ir palengvino vizų Rusijos piliečiams išdavimą, tarp Vilniaus ir Maskvos nebuvo nė vieno paminėjimo verto politinio ar diplomatinio konflikto.
Nepaisant per dešiniųjų Vyriausybės valdymo metus akivaizdžiai pagerėjusių santykių su Rusija, A.Butkevičius, artėjant Seimo rinkimams, pareiškė: „Kitaip nei kvaila Lietuvos politikos Rusijos atžvilgiu aš pavadint negaliu“, piktinosi neva labai atšalusiais santykiais tarp Lietuvos ir Rusijos ir bendradarbiavimo diplomatiniu lygiu stygiumi.
Privalu atsižvelgti, kad šios opozicijos lyderio ir partijos, ketinančios po rinkimų formuoti Vyriausybę, pirmininko kalbos skambėjo tuo pat metu, kai Andriaus Kubiliaus Vyriausybė pagaliau pasiekė persilaužimą santykiuose su „Gazpromu“, pervedė juos į civilizuotus, europinius, teisinius rėmus, vadovaujantis Europos Komisijos III energetikos paketo reikalavimais, nesutarimus sprendžiant tarptautiniame arbitraže. O socialdemokratai visomis savo kalbomis leido suprasti nepritarią šiai dešiniųjų politikai ir žadėjo pakeisti bendravimo su „Gazpromu“ stilių.
Tokių neatsakingų socialdemokratų kalbų pasekmių Lietuvai laukti ilgai neteko. Su „Gazpromu“ susitarti lig šiol nepavyko pirmiausia todėl, kad Rusijos monopolininkas pernai vasarą įšaldė visas derybas su Lietuva, laukdamas, kaip baigsis rinkimai ir kaip socialdemokratai tesės pažadus atsisakyti griežtos „kubilinės“ linijos bei imsis daryti nuolaidas. Ne veltui po pirmo aukšto lygio kontakto su „Gazprom Export“ vadovybe pernai vasario mėnesį antrojo teko laukti net dešimt mėnesių, iki gruodžio, kai „Gazpromo“ atstovai atvyko tartis jau su „Rusijai draugiška“ socialdemokratų Vyriausybe. Ir netrukus iškėlė tokius „draugiškus“ reikalavimus, apie kokius „nedraugiškiems“ dešiniesiems net užsiminti nebūtų drįsę.
Tolesni Kremliaus ėjimai bendraujant su „draugiška Rusijai“ socdemų Vyriausybe – spaudimas prisidėti prie Kaliningrado atominės elektrinės statybos, išvyti japonų „Hitachi“ ir įsileisti į Lietuvą „Rosatomo“ reaktorius, vežėjų blokada, pieno produktų importo draudimas.
Galiausiai – kone demonstratyvus Lietuvos premjero žeminimas, atsisakant kalbėtis Lietuvą dominančiomis temomis, nerandant laiko pokalbiams, nukėlinėjant juos ar primetant akivaizdžiai propagandines temas, kaip Lietuvą šmeižiančio Pirmojo Baltijos kanalo laidų sustabdymas. Arba bandymas vėl gaivinti jau minėtą tranzito koridoriaus į Kaliningradą arba bevizio režimo šios srities gyventojams temą, nors Lietuva ne kartą buvo pasakiusi, kad tai trišaliai, be ES nesprendžiami dalykai.
Tačiau Kremlius žino ir mato, kad socialdemokratai – tai ne konservatoriai, jie psichologiškai pasirengę įsiteikti Rusijai, jų gretose pilna atvirų Rusijos interesų agentų, jie nesutaria su prezidente, tad Lietuva nepajėgi laikyti vieningo fronto prieš Maskvos spaudimą. Todėl ir blogina santykius sąmoningai, tikėdamasis, kad socdemai neišlaikys ir pasiduos.

Su „Gazpromu“ susitarti lig šiol nepavyko, nes rusai pernai vasarą įšaldė visas derybas su Lietuva, laukdami, kol baigsis rinkimai ir socialdemokratai tesės pažadus atsisakyti griežtos „kubilinės“ linijos bei imsis daryti nuolaidas.