Audrius Bačiulis
Tiek socialdemokratų, tiek „darbiečių“ veidmainingos dejonės dėl esą brangiai kainuojančių teisininkų paslaugų teisiantis Stokholme dėl 5 mlrd. Lt kompensacijos iš monopolininko padėtimi dujų rinkoje piktnaudžiaujančio „Gazpromo“ tik liudija, kad valdantieji tiesiog bijo, jog Lietuva gali laimėti arbitražą.
Visą rugpjūtį naujienų ištroškusi žiniasklaida maitinama valdančiųjų partijų veikėjų padejavimais, esą Lietuva išleidžianti labai daug milijonų įvairių sričių ekspertų paslaugoms ir konsultacijoms pirkti. Rauda pradedama kalbomis apie ekspertus apskritai, bet jau antru trečiu sakiniu imama konkretizuoti – brangiausiai esą Lietuvai kainuojantys Energetikos ministerijos samdomi teisininkai. Šie nuo pernai rudens atstovauja Lietuvos valstybės interesams Stokholmo arbitraže, į kurį kreiptasi dėl „Gazpromo“ 2004–2012 m. Lietuvai taikytos nesąžiningos dujų kainos. Vyriausybės ieškinio „Gazpromui“ suma – 5 mlrd. Lt. Advokatų paslaugoms apmokėti šiemet buvo skirta 4,5 mln. Lt, arba 0,1 proc. ieškinio sumos. Vienas juokas, kad ir kaip žiūrėtum.
Palyginkime: prieš porą savaičių verslininkui Luigi Boscai, kurį Algirdo Brazausko Vyriausybė neteisėtai pašalino iš „Alitos“ privatizavimo, teismas priteisė 14 mln. Lt kompensaciją. Kažkodėl niekas iš valdančiųjų nė necyptelėjo dėl tokių nuostolių valstybei, padarytų vien todėl, kad „Alitą“ privatizavę jos direktoriai buvo geri Algirdo Mykolo draugai. Gal todėl, kad socialdemokratų pridirbti nuostoliai nesiskaito?
Tylima ir dėl to paties A.Brazausko ir socialdemokratų vadovaujamos Vyriausybės atlikto „Lietuvos dujų“ privatizavimo už dešimtadalį tikrosios įmonės vertės. Momentinis nuostolis Lietuvai viršija 1,5 mlrd. Lt, ilgalaikis – tie patys 5 mlrd. litų, kuriuos dabar bandoma Stokholme prisiteisti iš „Gazpromo“.
A.Brazauskas tuomet norėjo „Gazpromą“ ir „Mažeikių naftą“ parduoti, siūlė, bet tuos reikalus Kremliuje tvarkęs Igoris Sečinas manė, kad „Mažeikių naftos“ akcijas jie iš „Jukos“ už dyką atims, tai dosnaus socialdemokratiško pasiūlymo atsisakė. Lietuvos laimei, nes tuomet tuos keturis milijardus, gautus pardavus „Mažeikių naftos“ akcijas „Orlen“, būtume matę kaip savo ausis.
Šiandien socialdemokratai ir “darbiečiai”, užuot visomis jėgomis stengęsi ištaisyti savo Vyriausybių klaidas, padarytas 2002–2008 metais nuolaidžiaujant „Gazpromui“, ir kompensuoti jų neprotingų (vadinkime taip, kol teisiškai neįrodyti kitokį pavadinimą turintys veiksmai) sprendimų padarytus nuostolius, toliau siekia šokti pagal „Gazpromo“ dūdelę. Tarsi už tą šokį kažkas kažkam gerai užmokėjęs būtų.
Žiūrėkime – pernai spalio pradžioje, likus pusantros savaitės iki Seimo rinkimų, Gediminas Kirkilas, dar net akyse Lietuvos ieškinio „Gazpromui“ nematęs, jau paskelbia, kad jo, kaip buvusio premjero, nuomone, Lietuva ieškinį greičiausiai pralaimės, ir pagąsdina: „Pralaimėjimo atveju Lietuvai gresia bauda procentas nuo ieškinio.“
Atsižvelgiant, kad G.Kirkilas premjeru tapo įtakingo “darbiečio” Jono Pinskaus pirtelėje „valstybininkams“ tariantis su tuometiniu „Gazpromo“ vietininku Lietuvoje Rimandu Stoniu, galima daryti prielaidą, kad pranašaudamas pralaimėjimą Stokholmo arbitraže šis socdemas tiesiog įgarsino Rusijos dujų koncerno poziciją.
Liepos pabaigoje Vyriausybės darbo grupės deryboms su „Gazpromu“ einant į pabaigą, jaunųjų socialdemokratų stovykloje premjeras Algirdas Butkevičius prasitarė, kad jam „nerimą kelia milžiniškos dujų kainos“. Liepos viduryje premjeras planavo apie tai pasikalbėti su „Gazpromo“ vadovu, tačiau šis atostogavo, tad pokalbis neįvyko.
Jei kas mano, kad su „Gazpromo“ vadovais ne tik A.Butkevičius, bet ir daug rimtesnis didesnės valstybės politikas gali bendrauti kada panorėjęs, tai tegu mano iš naujo. Tokie susitikimai derinami ilgai ir kruopščiai, tad jeigu A.Butkevičius tikėjosi pabendrauti ar su „Gazpromo“ valdybos pirmininku Aleksejumi Mileriu, ar už kontraktus su Lietuva atsakingu „Gazpromo“ eksporto generaliniu direktoriumi Aleksandru Medvedevu, vadinasi, laikas buvo sutartas ir paskirtas.
Tai, jog „Gazpromo“ vadovai su A.Butkevičiumi kalbėtis nepanoro, rodo, kad jie pasiuntė Lietuvos premjerą į, kaip tokiais atvejais sakoma Rusijoje, “erotinę kelionę pėsčiomis”. Tokios būna pasekmės, Vyriausybės vadovui ėmus svaičioti apie “konstruktyvias derybas” su Rusijos dujų monopolininku, tikintis iš jo geranoriškumo.
Atrodo, kad „Gazpromo“ analitikai neapsiriko dėl A.Butkevičiaus reakcijos į šį pažeminimą. Užuot toliau spaudęs „Gazpromą“ per Stokholmo arbitražą ar pradėjęs papildomą, šalia Europos Komisijos vykdomo, „Gazpromo“ monopolinio piktnaudžiavimo kainomis tyrimą, premjeras užsipuolė visus, kurie, jo įsivaizdavimu, trukdo jam pelnyti „Gazpromo“ vadovų palankumą.
Vos tik mėnesio pradžioje nuskambėjo pranešimas, kad Konkurencijos taryba „Lietuvos energijos“ prašymu pradėjo tyrimą dėl „Gazpromo“ monopolinių veiksmų Lietuvos energetikos rinkoje, A.Butkevičius nedelsdamas įžvelgė čia buvusios Vyriausybės ranką, kuri siekė tokio tyrimo, o šis „keistu sutapimu“ prasidėjo kaip tik tuomet, kai prasidėjo kalbos su „Gazpromu“ dėl galimo dujų kainų sumažinimo kitais metais.
Dar po savaitės prasidėjo raudos dėl „brangių ekspertų“. Pirmiausia pasisakė Seimo Energetikos komisijos vadovas „darbietis“ Kęstutis Daukšys, kurio požiūriu, Lietuvos interesus Stokholme ginantiems teisininkams mokamos „sumos yra įspūdingos, o rezultatas tolimas ir jo sėkmė nėra garantuota“. Kitos „darbietės“ Loretos Graužinienės manymu, ekspertų darbai yra „gerokai žemesnio lygio nei bakalaurų“.
Galiausiai prisidėjo ir A.Butkevičius. „Už tuos procesus [Stokholmo arbitraže] reikia mokėti gana didžiules sumas pinigų“, – guodėsi žurnalistams premjeras ir sielojosi, kad „A.Kubilius sudarė ilgalaikes sutartis, kurių neįmanoma nutraukti“.
Nors ar dabar Vyriausybė žiūri, kokios būtų pasekmės, jeigu vis dėlto būtų atsisakyta kvalifikuotų teisininkų paslaugų?
Nesunku atspėti, kokios: arbitražas Stokholme būtų pralaimėtas, Lietuva negautų kompensacijos iš „Gazpromo“, užtai A.Butkevičius gautų kokią simbolinę nuolaidą dujų kainai, kuria galėtų girtis per kitų metų prezidento rinkimų kampaniją. Kas tie 5 mlrd. Lt, kai reitingai suka galvą, o akyse šmėžuoja prezidento rūmai, kuriuose sėdint nebūtina kankintis dėl bandymų priimti kokį sprendimą, bet nuolat galima reikšti nusistebėjimą.
Užuot spaudęs „Gazpromą“ per Stokholmo arbitražą ir pradėjęs papildomą monopolininko piktnaudžiavimo dujų kainomis tyrimą, A.Butkevičius užsipuolė visus, kurie, jo įsivaizdavimu, trukdo jam pelnyti „Gazpromo“ vadovų palankumą.
Puikus straipsnis – tiesiai į dešimtuką.
Jeigu Lietuva turėtų daugiau tokių žurnalistų kaip A. Bačiulis mes greičiau išsivaduotume iš klaikaus sovietinio liūno
Super straipsnis. Kodel jis taip mazai reiskiasi politikos laidose? sudirbtu tuos nupiseles raudonsnukius komunisteliu isperas su kiekvienu ju argumentu, kuris daugiau yra tik dar viena melagyste?
Ar nekalbama apie 2,6 gigalito per kiekvienus metus (vidutniškai)? -kuom remiantis daroma išvada kad 2,6 tai SUMA permokų už 4 metus, o ne kiekvienų tų metų vidutinė permoka? (t.y. vos 2,6 o ne 10,4 per 4metus?)
Apie kokius gigalitus čia tamsta rašote? Taigi aiškiai parašyta – Gazpromas per 2004-2012 metus, piktnaudžiaudamas monopoline padėtimi rinkoje, privertė Lietuvą sumokėti 5 milijardais LTL daugiau, nei būtų reikėję mokėti sąžininga kaina.
Šaunuolis Tas A.Bačiulis.
Dabar as supratau, kodel Lietuvos energetikos instituto serveris jau sav aite yra paspringes spamais