Dauguma „Veido“ tyrimo metu apklaustų Vilniaus ir Šalčininkų rajonų lenkų labiau pyko ant valdžios dėl per mažo dėmesio jų kraštui ir prastos socialinės padėties, o dvikalbes gatvių, vietovardžių lenteles bei pavardžių rašymą lenkiškais rašmenimis laikė menkai reikšmingais dalykais.

Daiva Sakalė

Prie valdančiųjų Vilnijos lenkai buvo linkę priskirti nelenkiškas Lietuvos partijas, „pamiršdami“, kad nacionaliniu pagrindu sukurta lenkų partija – irgi politinė jėga. Kodėl tame krašte į valdžią mieliau renkami tie, kurie akcentuoja būtent tautinius klausimus?

Kodėl Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) politinėje darbotvarkėje yra nelietuviškų rašmenų ir dvikalbių pavadinimų lentelių klausimai? Kaip bei kieno dėka atsitiko, kad dėl šių klausimų politikoje iki šiol laužomos ietys, nors paprastiems Lietuvos lenkams jie neatrodo labai svarbūs?

Tokį klausimą uždavėme šalies vadovei Daliai Grybauskaitei. Už valstybės vadovę atsakiusi jos vyriausioji patarėja Virginija Būdienė pabrėžė, kad Prezidentė nuolat ragina politikus ne pigiai politikuoti ir kelti aistras bei priešpriešas, o įsigilinti, kokie didžiausi paprastų žmonių rūpesčiai, ir stengtis jiems padėti. „Visiems norisi geresnių atlyginimų, didesnių pensijų, draugiškų kaimynų ir laimingų vaikų. Tačiau ne visos problemos išsprendžiamos mostelėjus stebuklinga kurios nors partijos lazdele. Tai ilgas, nuoseklus valstybės kūrimo darbas“, – pripažino V.Būdienė.

Teorinės galimybės, kad Varšuvoje į valdžią gali ateiti Vilnijos autonomijos siekius palaikančios jėgos ir kad Lietuva dėl savo abejingumo Vilnijos kraštui gali įgyti „savą Donecką“, V.Būdienė komentuoti nepanoro. Bet Prezidentės vyriausioji patarėja pabrėžė, kad „ypač dabar turime susitelkti, kai laikai neramūs, kai turime kaimynų, kuriems nelabai patinka tvirta ir sėkminga Lietuva“, turėdama omenyje anaiptol ne Lenkiją.

Rojumi galintis tapti kraštas – politinių ambicijų įkaitas

Vilnijos krašto problemų Prezidentės patarėja nelaiko išskirtinėmis – jos būdingos beveik visiems Lietuvos regionams. „Vilniaus, Trakų rajonuose, Visagine, kur Prezidentė taip pat lankėsi, gyventojai minėjo panašias problemas. Niekam ne paslaptis, kad nuo Šalčininkų iki Biržų – visur žmonės įvardija panašius dalykus. Juk mes bet kuriame Lietuvos kampelyje norime gyventi gerai, gražiai ir saugiai, – sakė V.Būdienė. – Prezidentė yra lankiusis rajonuose, kuriuose gyvena daug įvairių tautinių bendrijų žmonių. Jie dalijosi savo džiaugsmais ir rūpesčiais. O problemos, kurias išsakė Šalčininkų žmonės, buvo labai panašios kaip ir visoje Lietuvoje: darbo vietų stygius, užsienio investicijų stoka, menkas darbo užmokesčio vidurkis.“

Nors akivaizdu, kad Šalčininkų kraštas galėtų tapti mūsų šalies perlu. Prezidentei lankantis Šalčininkuose, šio rajono meras su pasididžiavimu rodė renovuotą pagrindinę miesto aikštę, atnaujintas mokyklas. „Akivaizdu, kad dėl puikios geografinės padėties, labai gražios gamtos šis rajonas turi daug nepanaudoto potencialo vystytis. Tai ir žemės ūkis, ir turizmas, ir palanki darbo jėgos struktūra – daug darbingų jaunų žmonių“, – konstatavo Prezidentės vyriausioji patarėja. „Prezidentė, rudeniop susitikusi su atnaujinta Vyriausybe, vienu svarbių uždavinių įvardijo būtinybę tolygiai plėtoti visus regionus, rūpintis socialinių ir ekonominių skirtumų mažinimu tarp savivaldybių, taip pat nurodė Vyriausybei prioritetiškai išanalizuoti savivaldybių, kuriose gyvena daug įvairių tautinių bendrijų žmonių, problemas ir, jei esama kokių nors specifinių ekonominių ar socialinių klausimų, būdingų tik tokioms savivaldybėms, nedelsiant į juos gilintis ir spręsti“, – pabrėžė V.Būdienė.

Mykolo Romerio universiteto Politikos mokslų instituto docentas Gediminas Kazėnas atmeta galimybę, kad Lietuvoje galėtume sulaukti Vilnijos krašto lenkų autonominių pretenzijų. „Nejauku tokius dalykus net komentuoti, – prisipažįsta mokslininkas. – Neseniai mėnesį atlikau stažuotę Lenkijoje, mačiau ten vyraujančias nuotaikas. Radoslawas Sikorskis, o ir panašių pažiūrų politikai, ypač po to, kai R.Sikorskis viešai prisišnekėjo, esą Vladimiras Putinas lenkams siūlė pasidalyti Ukrainą, gerokai pritildyti. Tokie pareiškimai labai pakenkė lenkų tarptautiniam įvaizdžiui. Nemanyčiau, kad Europos Sąjungos šalyje bent artimiausiu metu galėtų kam nors kilti panašių idėjų kaimynių atžvilgiu.“

Dirva Vilnijos krašte organizuoti kažką panašaus kaip Ukrainos Donecke taip pat nesanti palanki. G.Kazėnas su grupe mokslininkų neseniai atliko lenkų tautinės mažumos Lietuvoje identiteto tyrimą. Įdomu, kad paaiškėjo, jog Lietuvos lenkų tapatinimasis su Lenkija yra „labai silpnas, beveik nulinis“. G.Kazėnas primena, kad ir Česlovo Milošo atsiminimų knygoje rašoma, jog Vilniaus krašto lenkai labai šaltai priimdavo atvykusiuosius iš Lenkijos. Tyrimas parodė, kad su Lenkija mūsų šalies lenkai, ypač paprasti žmonės, nesitapatina ir šiais laikais. Nemažą įtaką tam padarė neigiamos patirtys, kai nuvykę į Lenkiją Vilnijos krašto gyventojai būdavo sutinkami šaltai ar net atstumiami, nes Lenkijos gyventojai mūsiškių neatpažindavo kaip lenkų, palaikydavo juos rusais, o tai, pasak G.Kazėno, labai žeidė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-47-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.