Kas dešimta 40 metų ir vyresnė moteris Lietuvoje per gyvenimą nėra pagimdžiusi nė vieno vaiko. Kodėl daugėja porų, nutarusių neturėti vaikų, ir ką tai reiškia mūsų visuomenei?

Su 32 metų Laura Radzevičiūte, nestandartinius stendus tarptautinėms parodoms kuriančios įmonės „Ekspobalta“ projektų vadove, susėdame kalbėtis jau gerokai po darbo valandų – apie devintą valandą vakaro, kai ji po ilgos darbo dienos pagaliau praveria savo namų duris.

Ar visada grįžta namo taip vėlai? „Šiandien grįžau labai anksti, – atsako L.Radzevičiūtė. – Paprastai mano darbo diena prasideda 9, o baigiasi 22-23 valandą.“

Laura gyvena įdomų ir itin aktyvų gyvenimą, kuriame visko yra labai daug. Ji išsilavinusi, puiki ir talentinga darbuotoja, per savo darbą išmaišiusi jau pusę pasaulio. Ji rūpestinga dukra savo tėvams ir mylinti draugė savo antrajai pusei.

Spalvingame šios žavios moters gyvenime yra visko, išskyrus gal tik vieną dalyką – motinystę ir vaikus. Ji nėra motina ir turėti vaikų neketina. Motinystei ir vaikams Lauros gyvenime tiesiog nėra vietos, tačiau tai anaiptol netrukdo jai jaustis laimingai, nes ji gyvena būtent tokį gyvenimą, kokio visada troško.

„Ekspobalta“ yra viena didžiausių šalies įmonių, užsiimančių nestandartinių stendų kūrimu tarptautinėse parodose (tarp didesnių įmonės darbų – Lietuvos paviljono sukūrimas pasaulinėje parodoje „Expo Shanghai 2010“). Todėl L.Radzevičiūtei nuolat tenka keliauti po Europą ir visą pasaulį. „Ekspobaltos“ projektų vadovė užsienyje praleidžia maždaug pusantros savaitės per mėnesį, tad yra įpratusi prie dažnų komandiruočių bei darbo savaitgaliais. „Keliauju daug, tad lėktuvas jau tampa vieta pamiegoti, nes kompiuterį ten tenka išsijungti“, – šypteli pašnekovė.

Na, o atlikusi pareigas „Ekspobaltoje“ Laura skuba, kaip ji pati sako, į antrąjį savo darbą, tik jis kol kas pajamų neneša (priešingai – reikalauja investicijų), bet užtat teikia didžiulį malonumą. L.Radzevičiūtė yra viena iš trijų Baltijos baleto teatro steigėjų ir režisierės choreografijos asistentė. Į interviu moteris atskubėjo kaip tik po repeticijos teatre. Tame nieko keista, nes L.Radzevičiūtė yra buvusi šokėja, karjerą baigusi prieš dvejus metus, o pagal išsilavinimą – choreografė. Kaip šokėjai su Lietuvos choreografine komanda L.Radzevičiūtei teko šokti 2004 metų Atėnų olimpiadoje, vėliau ji šoko pas Jurijų Smoriginą „Vilniaus baleto“ teatre.

„Būna momentų, kai nuo visko pavargstu ir galvoju, kam man to reikia. Bet galimybė kasdien tobulėti, sutikti naujus įdomius žmones, tuos sunkumus atperka, – apie savo gyvenimo būdą kalbėjo L.Radzevičiūtė. – Mano gyvenimo kredo – kasdien išsikelti naują tikslą ir jį pasiekti. Nesu užkietėjusi karjeristė, bet sėdėti be darbo negaliu, nes tada jaučiuosi nereikalinga, kad mano laikas bėga tuščiai. Pinigai man svarbūs, nes norisi daug pamatyti ir gyvenime savęs nevaržyti, bet tikrai ne svarbiausi.“

Laura įsitikinusi, kad jos gyvenimo būdas ir motinystė yra nesuderinami. Nors ji sako mylinti vaikus, yra dirbusi ir mokytoja, nemano, kad gyvendama tokį gyvenimą galėtų būti ir gera motina.

„Todėl savo planuose vaikus matau kaip sunkiai sprendžiamą problemą. Šiuo klausimu esu savanaudė: suprantu, kad tai nėra norma, bet aš noriu laiko sau. Noriu eiti į repeticijas, tobulėti, mokytis kalbų, važiuoti į komandiruotes, susipažinti su žmonėmis iš viso pasaulio. Tai neišvengiamai reiškia darbą naktimis ir savaitgaliais, nuolatines keliones. Ar tai įmanoma turint vaikų? Manau, ne, nebent tavo vaikai bus nuskriausti ir labai retai matys savo mamą. Žinoma, aš neatmetu galimybės, jog kada nors, kai būsiu pasiekusi savo užsibrėžtus tikslus ir pamačiusi viską, ko širdis geidžia, prabus mano motiniški instinktai ir aš norėsiu vaikų, bet galbūt jau nebegalėsiu jų turėti, nors medicina šiais laikais gali daug. Jei taip nutiktų ir leistų finansinės galimybės, galvotume apie įsivaikinimą. Mano gyvenimo draugas, su kuriuo esame kartu penkerius metus, mane visapusiškai supranta ir palaiko, mūsų požiūriai šiais klausimais sutampa, nes jis taip pat yra labai veiklus žmogus“, – teigia L.Radzevičiūtė.

Ji tokia ne vienintelė – šių dienų Lietuvoje maždaug kas dešimta moteris šalyje savo vaisingą gyvenimą baigia nepagimdžiusi nė vieno vaiko. Surašymo duomenimis, 2011 m. Lietuvoje gyveno daugiau nei 88 tūkst. niekada negimdžiusių 40 metų ir vyresnių moterų.

Ši tendencija, parodanti, kad tarp moteriškumo ir motinystės jau ne visada galime dėti lygybės ženklą, ypač ryški Vakaruose. Pavyzdžiui, Amerikoje, „Pew Research“ duomenimis, jau 1 iš 5 moterų savo vaisingą gyvenimą baigia nesusilaukusi palikuonių. Kaip rašo amerikiečių analitinis žurnalas „Time“, bevaikystė plinta visoje šalyje, tarp visų rasių ir etninių grupių, o gimstamumas šalyje dar niekada istorijoje nebuvo toks mažas. Panašioje padėtyje kaip Lietuva, kai vaisingą gyvenimą negimdžiusios nė vieno vaiko baigdavo maždaug 1 iš 10 amerikiečių moterų, JAV buvo 1970-aisiais.

Ar vaikų turintys žmonės laimingesni?

Trijų vaikų – sūnaus ir dviejų dukrų – susilaukę verslininkai Irena ir Algirdas Demidovičiai sako, kad vaikai yra jų didžiausia gyvenimo laimė. „Labai smagu stebėti, kaip jie auga, džiaugtis jų pasiekimais, o kai vaikai suauga ir palieka namus, per šventes susirinkti visiems kartu prie šventinio stalo. Be to, vaikai suteikia stimulą judėti, per anksti nepasenti, ko nors gyvenime siekti. Jei būdama 42 metų nebūčiau susilaukusi mūsų „netyčiukės“, manau, taip ir nebūtume ryžęsi statytis namo, kurį dabar taip puoselėjame – būtume ir toliau kiurksoję bute ant sofkutės. Žinoma, turėti vaikų yra brangu, neišvengsi ir sunkumų bei rūpesčių, bet gerų dalykų yra kur kas daugiau“, – savo motinystės patirtimi dalijasi trijų vaikų motina I.Demidovičienė.

Iš tiesų Vakarų mokslininkai jau ne pirmus metus kelia klausimą, kokie žmonės yra laimingesni – turintys vaikų ar jų neturintys, ir ko vaikai suteikia daugiau – džiaugsmo ar vargo. Skirtingų mokslininkų tyrimai yra labai prieštaringi, galima rasti tiek vienai, tiek kitai pusei palankių mokslinių argumentų, o tai iš esmės reiškia kelis dalykus. Pirma, turėdami vaikų galite būti tikri, kad gausite viską iškart: ir nepakartojamų laimės akimirkų, ir neviltin varančių rūpesčių. Antra, neaišku, ko bus daugiau, nes tai labai individualu: pasirodo, laimės kiekis kiekvienoje šeimoje labai priklauso ir nuo pačių tėvų, ir nuo jų vaikų asmeninių savybių bei įvairiausių kitų gyvenimo ypatumų. Tris vaikus užauginusiai mūsų pašnekovei I.Demidovičienei šeiminis gyvenimas be vaikų yra sunkiai įsivaizduojamas, bet daugybė moterų ar porų lygiai taip pat sunkiai įsivaizduoja savo gyvenimą su atžalomis.

„Kurie yra laimingesni – turintys ar neturintys vaikų? Mano pozicija tokia, kad žmogus yra sociali būtybė ir jei mes gyvename ryšyje su kitu žmogumi, tuomet mūsų gyvenimas yra visavertiškesnis, – dėsto psichoanalitikas Raimundas Milašiūnas. – Vaikai tą ryšį taip pat sukuria, todėl mano atrodo, kad vaikų turintys žmonės gyvena visavertiškesnį gyvenimą. Aišku, turint vaikų neišvengiami ir skaudūs nusivylimai, ir ašaros, tai ir didelė atsakomybė bei daug visko. Bet visa tai perėjęs galiausiai supranti, kad pliusų yra gerokai daugiau, kad vaikai yra didelis džiaugsmas. Kita vertus, tam niekada nepritartų tie, kurie nenori turėti vaikų.“

Kodėl maždaug kas dešimta moteris Lietuvoje per gyvenimą nesusilaukia nė vieno vaiko, lemia daugybė įvairiausių priežasčių. Už to neretai slypi ir nelaimingai susiklosčiusios šeimos istorijos, ir vis didesnį mastą įgyjantis nevaisingumas, bet tyrimai rodo, kad ne tik Vakaruose, bet ir šeimos požiūriu itin konservatyvioje Lietuvoje plinta ir taip vadinama savanoriška bevaikystė, kai moterys arba poros, pasvėrusios visus „už“ ir „prieš“, nusprendžia rinktis gyvenimą be vaikų.