Alexandra M. Freud

Nors gyvena ilgiau, žmonės vis labiau skuba gyventi. Jauni žmonės nukelia savo poilsio ir socialinius interesus vis vėlesniems gyvenimo periodams, kai bus pasiekta karjera ir užauginti vaikai. Ciuricho universiteto Psichologijos fakulteto profesorė Alexandra M. Freud skubėjimo gyventi fenomeną pristatė ką tik pasibaigusioje pasaulinėje žmgaus raidos konferencijoje, kurią Tarpautinė elgesio raidos draugija (ISSBD) kartu Mykolo Romerio universitetu surengė Vilniuje. Alexandra maloniai sutiko atsakyti į kelis klausimus.

Giedrė Sujetaitė Volungevičienė

- Šiuolaikinėje visuomenėje vis labiau populiarėja „lėto gyvenimo“ filosofija. Ar nemanote, kad daugumos žmonių skubėjimas gyventi yra vienas iš pagrindinių kliūčių siekiant kokybiško gyvenimo?

- Žmonės turi atrasti optimalų tempą, kuris padėtų jiems siekti savo gyvenimo tikslų. Vieni žmonės klesti būdami greiti, ir jie moka tuo greičiu mėgautis. Kiti, kai jiems reikia kur nors patekti (ir tiesiogine, ir perkeltine prasme), nori mėgautis lėtu procesu ir galimybe pakeliui stabtelėjus „pauostyti rožes“. Dabartiniame globaliame pasaulyje Vakarų visuomenės struktūra funkcionuoja taip, kad suaugystės etape daugelis žmonių patiria nuolatinį spaudimą dėl savo profesinių, šeimyninių ir asmeninių tikslų, kuriuos reikia pasiekti per tam tikrą laiką.

Vienas iš būdų suaugusiems suvaldyti šių reikalavimų gausą yra susitelkti į tikslo siekimo procesą, o ne rezultatą.

Be to, technologinė pažanga sukuria paradoksalią situaciją, kai jaučiamas nuolatinis nerimas; tikima, kad laiko yra mažiau, o ne daugiau. Žmogų spaudžia ir socialiniai lūkesčiai – būti nuolat pasiekiamu. Tokia patirtis gali nulemti žmogaus tikslų konfliktiškumą, jautimąsi bejėgiu ir netgi psichosomatinius simptomus. Vienas iš būdų suaugusiems suvaldyti šių reikalavimų gausą yra susitelkti į tikslo siekimo procesą, o ne rezultatą. Savo tyrimuose aš stebiu pasikartojančią tendenciją – orientacija į procesą ne tik padeda sėkmingai siekti tikslų, bet ir gerai jaustis.

- Kodėl šiuolaikiniai žmonės labai detaliai planuoja savo karjerą, būsto įsigijimą, keliones, pagaliau kasdienį gyvenimą – tačiau neskuba kurti šeimos? Vienišų žmonių skaičius auga, ar nemanote, kad šią tendenciją įtakoja ir „skubėjimas gyventi“?

- Dauguma jaunų žmonių kelia sau ir karjeros, ir šeimos kūrimo tikslus. Tačiau sunku vienu metu ir siekti karjeros, ir planuoti šeimą. Nieko nuostabaus, kad daug jaunuolių šių tikslų bando siekti ne vienu metu, bet paeiliui. Atsižvelgus į tai, kad sėkmingos karjeros galimybės – oficialiai ir neoficialiai – priklauso nuo amžiaus, jaunuoliai yra linkę atidėti šeimos kūrimą vėlesniam laikui. Pirmiausiai jie susikoncentruoja į karjerą, o vaikų susilaukti planuoja vėliau, kai bus užsitikrinę tam tikrą profesinį pagrindą. Tai irgi gali būti susiję su „skubėjimo gyventi“ reiškiniu, kadangi  taip pat egzistuoja biologinis terminas iki kada didžiausia tikimybė susilaukti vaikų.

- Ar „tapsmo suaugusiu“ ir „skubėjimo gyventi“ fenomenai turi ką nors bendro? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jaunimas neskuba gyventi. Ar jie skuba lėtai?

- „Tapso suaugusiu“ fenomenas faktiškai gali paveikti „skubėjimą gyventi“ vėlyvoje jaunystėje ir vidutiniame amžiuje. Jei žmonės užtruks ieškodami savo karjeros kelio ar rinkdamiesi tam tikrą gyvenimo būdą, jie bus labiau skubinami įgyvendinti kitus socialinius lūkesčius vėlesniuose gyvenimo etapuose.

- Kaip nepasiduoti spaudimui „skubėti gyventi“? Koks būtų jūsų asmeninis patarimas?

„Tikslas yra kelionė“ o ne „Svarbiausia pasiekti savo tikslus, nesvarbu kaip“.

- Nereikia atmesti to, jog kai kurie žmonės išties gali mėgautis dideliu gyvenimo tempu siekdami savo tikslų. Per gyvenimą judėdami greitai jie pasikrauna energijos. Tiems, kas nori sulėtinti tempą neprarandant savo tikslų ir svarbių galimybių, gali padėti susikoncentravimas į tarpinius proceso tikslus, o ne galutinį rezultatą. Jų gyvenimo moto turėtų būti: „Tikslas yra kelionė“ o ne „Svarbiausia pasiekti savo tikslus, nesvarbu kaip“. Žmonės tuomet labiau mėgausis pasiektais tarpiniais tikslais ir bus savimi patenkinti. Mano tyrimai rodo, kad didesnis dėmesys procesui susijęs su sėkmingu tikslų siekimu.

- Sėkmingas senėjimas – gana neįprastai skambanti sąvoka. Mūsų visuomenėje labiau įprasta kalbėti apie orą senatvę. Kaip jūs apibūdintumėt sėkmingą senėjimą ir kaip patartumėt jos siekti?

- Mano nuomone, sėkmingas senėjimas yra labiau procesas, o ne konkretus rezultatas. Senėjimas savaime yra procesas, kuris prasideda gana ankstyvame gyvenimo tarpsnyje (kai kas net pasakytų, jog senėjimas prasideda nuo apvaisinimo) ir todėl nėra priklausomas vien tik nuo senyvo amžiaus. Sėkmingas senėjimas priklauso nuo to, kaip gerai mes suvaldome savo vystymosi pikus ir nuosmukius. Gyvenimo eigoje maksimaliai išnaudojus savo biologinius, socialinius ir kultūrinius raidos pikus, o tuo pačiu sumažinus nuosmukius ir pasiekiamas sėkminga žmogaus raida ir senėjimas.

Norint sėkmingai senti, žmonės turi kurti ir pasirinkti jiems svarbius tikslus, įgyti ir sutelkti įvairius išteklius jų pasiekimui ir siekiant minimalių praradimų juos įgyvendinant.

Nenoriu pasakyti, kad žmonės turi atlikinėti sąnaudų analizę, kiek jiems reikia investuoti norint gauti naudos ir išvengtųi nuostolių. Tačiau sėkmingas senėjimas yra trijų procesų – atrankos, optimizavimo ir kompensavimo – sąveika. Trumpai tariant, norint sėkmingai senti, žmonės turi kurti ir pasirinkti jiems svarbius tikslus (atranka), įgyti ir sutelkti įvairius išteklius jų pasiekimui (optimizavimas) ir siekiant minimalių praradimų juos įgyvendinant. Visi šie procesai padeda sėkmingai vystytis viso gyvenimo eigoje ir veda į pasitenkinimą keliančią senatvę.

Dėkoju už pokalbį