"Shutterstock" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Ar tikrai vyrai verkia rečiau negu moterys, ir kodėl? Ar ašaroti naudinga? Ir apskritai – kodėl evoliucijos požiūriu mes tapome verksniai?

Kai pagalvoji, upeliais iš akių tekančios ašaros – keistas dalykas. Ir mums visiems kartais taip nutinka. Neseniai verkimą kaip reiškinį savo laidoje analizavo BBC „Radio 4“ žurnalistas Adamas Rutherfordas. Tiesa, jis uždavė daugiau klausimų, negu pateikė atsakymų, tačiau po laidos jo parašytas straipsnis apie ašaras tapo vienu skaitomiausių BBC tinklalapyje.

Skirtumai tarp vyrų ir moterų atsiranda jiems bręstant, o kūdikiai, kaip žinome, verkia vienodai, nepriklausomai nuo lyties.

„Pagrindinis su ašaromis susijęs faktas – kad moterys verkia dažniau negu vyrai. Visa kita – spėlionės, teorijos ir hipotezės. Žinau, kad pats verkiu žiūrėdamas filmus, ypač jei pasakojama apie tėvų ir vaikų santykius. Kitus žmones graudina kiti dalykai, pavyzdžiui, šuniukai, kačiukai, vyrų ir moterų santykiai“, – rašo A.Rutherfordas.

Moterys tikrai verkia dažniau

Kad dailiosios lyties atstovės ašaroja daug dažniau, patvirtina gausybė tyrimų.

Minesotos universiteto biochemikas Williamas Frey’us dar 1982 m. suskaičiavo, kad moterys verkia vidutiniškai 5,3 karto, o vyrai tik 1,3 karto per mėnesį. Be to, moterys verkia ne tik dažniau, bet ir ilgiau – vidutiniškai penkias šešias, o vyrai – tik dvi tris minutes.

Olandų psichologas Adas Vingerhoetsas iš Tilbergo universiteto aiškina, kad skirtumai tarp vyrų ir moterų atsiranda jiems bręstant, o kūdikiai, kaip žinome, verkia vienodai, nepriklausomai nuo lyties.

Antropologai tvirtina, kad kūdikio verksmas prieš tūkstančius metų turėjo labai aiškią paskirtį: pirmiausia – atbaidyti laukinius plėšrūnus, o antra – ištikus pavojui prisišaukti į miškus uogauti ar medžioti išėjusius tėvus. Ir išgyvendavo būtent tie, kurie rėkdavo garsiausiai. Taigi mes esame garsiausiai rėkusių kūdikių palikuoniai.

Kiti tyrinėtojai aiškina, kad verksmas kūdikiams padeda įveikti pernelyg didelį nervinės sistemos sudirgimą, kurį gali sukelti besikeičiantys vaizdai, garsai, nauji įspūdžiai. Verkdami kūdikiai „išsikrauna“, o jų nervinė sistema nurimsta ir grįžta į normalią būklę.

Kuo jo daugiau, tuo verkti norisi mažiau. Ir priešingai. Štai todėl vaikams bręstant ir atsiranda skirtumai tarp lyčių.

Dar apie kūdikių verksmą: pasirodo, daugiausiai ir garsiausiai verkia vaikai iš turtingesnių pasaulio regionų. „Keista, tačiau materialinė gerovė, matyt, išlaisvina mūsų emocijas, o mūsų vaikus paverčia verksniais“, – konstatuoja A.Vingerhoetsas, kurio tyrimai parodė, kad atsilikusiose šalyse kūdikiai daug tylesni ir verkia gerokai mažiau.

Antra vertus, polinkį raudoti lemia ne tik socialiniai veiksniai, bet ir mūsų hormonai. Konkrečiai – testosteronas. Kuo jo daugiau, tuo verkti norisi mažiau. Ir priešingai. Štai todėl vaikams bręstant ir atsiranda skirtumai tarp lyčių.

Beje, įdomu tai, kad vyrai, kuriems diagnozuotas prostatos vėžys ir kurie gydomi hormonais, pradeda ašaroti dažniau negu iki gydymo pradžios. „Žinoma, galima aiškinti, esą vėžiu sergantis žmogus ir šiaip tampa jautresnis, vis dėlto galima teigti, kad svarbiau čia yra hormonai“, – aiškina psichologas.

Verksmas – dėl malonumo

Kodėl verkia kūdikiai – akivaizdu. Tai jų būdas išreikšti norus ir poreikius arba, kaip prieš tūkstančius metų, prisišaukti pagalbą. Bet kodėl verkia suaugę žmonės? Ir tai daro ne tik tada, kai jiems labai liūdna ar skaudu, bet ir dėl fizinio skausmo, ir net iš laimės.

Mokslininkai atliko ne vieną tyrimą, kurių metu paaiškėjo, kad paverkęs žmogus jaučiasi kur kas geriau negu iki tol. Net jei verkiama žiūrint graudų filmą, po šio verkimo seanso tarsi palengvėja.

Žmonės – vienintelė rūšis planetoje, verkianti dėl emocinių priežasčių. Tiesa, būta prielaidų, kad gedėdami verkia drambliai, bet tam stinga įrodymų.

Verkimas ir skirtas būtent tam, kad iš organizmo būtų žaibiškai pašalintas streso hormonų perteklius.

Kodėl verkia suaugę žmonės, esama įvairių teorijų. Vienos labai paprastos, aiškinančios, kad verksmas yra grynai fiziologinis dalykas – reakcija į fizinį skausmą. Kitos teorijos teigia, kad verksmas yra neverbalinės komunikacijos priemonė, kuria verkiantysis siekia paskatinti altruistinį aplinkinių elgesį savo atžvilgiu.

Kai kurie mokslininkai tvirtina, kad verksmas turi ir biocheminę paskirtį, nes sumažina įtampą ir netgi pašalina iš organizmo toksinus.

Mokslininkas W.H.Frey’us aiškina, kad žmonės paverkę pasijunta geriau, nes su ašaromis iš organizmo pasišalina streso hormonai, ypač adrenokortikotropinas. Šis mokslininkas tiki, jog verkimas ir skirtas būtent tam, kad iš organizmo būtų žaibiškai pašalintas streso hormonų perteklius, jei jų pagausėja iki labai aukšto lygio.

Naujausios verkimo studijos siūlo ir kitų paaiškinimų. Pavyzdžiui, kad evoliucijos metu verksmas pasitarnavo kaip priemonė agresyviam kito žmogaus elgesiui sušvelninti, taip pat paklusimui ar prisirišimui parodyti.