Visa paslaptis – auklėjimas. Žydai skatina vaikus pagirdami net už nedidelę pažangą. Lietuviai vaikus motyvuoja siekti tikslo, peikdami už menkiausią klaidą. Taip pirmieji užauga savimi pasitikintys savo srities profesionalai, antrieji – bijantys būti savimi ir vengiantys rodyti talentus.

“Ar dažnai giriate savo vaikus? Ar sakote jiems kiekvieną dieną, kad jie yra nuostabūs Dievo kūriniai, nepaprastai gabūs ir protingi? Ar mušate vaiką, peikiate, kai jis prasikalsta arba gauna prastesnį pažymį?” – vieno interviu metu netikėtai paklausė biotechnologas prof. Vladas Algirdas Bumelis.
Sutrinku, nes tai, ko paklausė profesorius, yra tarsi natūrali lietuvių šeiminės gyvenimo rutinos dalis. Mano karta užaugo su tokiu gyvu posakiu: “Už vieną luptą dešimt neluptų duoda.” Negana to, šių dienų Lietuvos pedagogai nuolat bara tėvus, kad šie vaikus pernelyg lepina: už menkiausią krustelėjimą giria, be perstojo sako, kad jų vaikai šaunuoliai, talentai. Tad daugelis lietuvių tėvų, jei ir nebenaudoja rykštelės prasižengėliui paauklėti, dėl vaikų nepateisintų lūkesčių be perstojo beria nusivylimo žodžius.
“Vaikus reikia auklėti kiekvieną dieną sakant, kad jie yra talentingi, protingi, o ne netikėliai, iš kurių nieko nebus, mat mokykloje gavo šešetą ar septynetą. Jei kiekvieną dieną motyvuosime vaiką kartodami, kad jis yra genialus, daro progresą ir net neaukštas pažymys yra didžiulis įvertinimas, padėsime vaikui pasitelkti pasąmonės galias ir paskatinsime jį iš tiesų judėti į priekį, – aiškina prof. V.A.Bumelis ir netikėtai priduria: – Pažiūrėkite į žydų tautos laimėjimus, kodėl tiek daug šios tautybės žmonių yra Nobelio premijos laureatai, daug pasiekę verslininkai, nepaprastai talentingi kitų sričių specialistai? Ogi todėl, kad nuo ankstyvos vaikystės žydų vaikams tėvai sako, kad jie yra labai protingi.”
Pasak prof. V.A.Bumelio, žydai savo vaikus ugdo motyvuodami, kad kiekvienas vaikas yra pasaulio centras, pasaulio valdovas. “O mes dažnai neįvertiname vaikų. Aš irgi, kai buvau jaunesnis, dariau klaidų ir taip pat esu pasakęs dukterims, esą tu nevykusi, neturi reikalingų genų, tad ką gyvenime pasieksi, – prisipažįsta profesorius, talentingai susiejęs mokslą ir verslą. – Ir nors dukterys daug pasiekė gyvenime, mano anūkai dar talentingesni. Ir aš jiems kiekvieną dieną sakau, kokie jie yra protingi ir genialūs.”
Profesorius nesutinka su nuomone, esą giriant vaiką už pastangas šis užlips tėvams ant galvos. “Tik giriamas vaikas supranta, kad jis yra protingas, ir pats kuria idėjas, – bet kokius išvedžiojimus nukerta V.A.Bumelis. – Todėl jei norime kurti gerovės valstybę, turime auklėti vaikus išradingais žmonėmis, kurie kuria naujoves, o ne atlieka robotų funkcijas, nes visą laiką buvo niekinami dėl savo idėjų.”
Lietuviams, pasak pašnekovo, reikia liautis buvus kukliems ir girti bei didžiuotis kiekvienu vaiko laimėjimu tiek girdint kitiems vaikams, tiek visiems aplinkiniams. Tik taip išauginsime protingą ir veržlų žmogų. Taigi žvilgtelėkime atidžiau, kaip savo vaikus auklėjo ir auklėja žydai. Kodėl jų vaikai gabesni, išmintingesni, jiems labiau sekasi gyvenime?

Auklėjimo pagrindas – tradicija
Tiek prof. V.A.Bumelis, tiek valstybinės žydų Šolomo Aleichemo gimnazijos direktorius Miša Jakobas, tiek žydų kilmės inžinierius Vigdoras Lomkinas bei žydų istorijos ir religijos tyrinėtojas vilnietis Aurimas Guoga vienu balsu sutaria, kad girti vaiką vis dėlto reikia mokėti.
“Gyrimas neturi tapti meilikavimu, nes tai gali apkarsti, – pabrėžia A.Guoga. – Beje, aš esu tas pavyzdys, kuris augo giriamas tėvų, koks esu genialus. Suaugęs supratau, kad esu geros nuomonės apie save, bet turiu mažai kompetencijų. Tad jau suaugęs įnikau mokytis.”
Šiandien pats būdamas dviejų atžalų tėtis vilnietis A.Guoga savo vaikus augina pagal judėjiškas taisykles: “Žydai turi labai aiškias taisykles, kurios sudėtos jų religijoje. Apie tai, kaip vaiką girti, čia irgi viskas surašyta. Beje, žydų religija, judaizmas, sako, kad vaikas – didžiulė Dievo dovana, bet vaikui reikia padėti formuotis, jį pakreipti tinkama linkme.”
Pasak M.Jakobo, žydai, tiek gyvenę tarpukario Lietuvoje, tiek šiandienos Lietuvoje ar Izraelyje, tuščiai negiria vaiko. Jie sudaro vaikui užduotis ir tikrina, kaip jis jas vykdo. Ir tik tada giria. “Tiek mane tėvai taip auklėjo, tiek dabar daugelis tradicijas išlaikiusių žydų šeimų vaikus auklėja aiškindamos paprastas tiesas, kad pinigai ir gerovė neatsiranda šiaip sau, kad tai kainuoja brangiai. Žydų šeimos tėvas susėda su vaiku ir jo klausia: “Sūnau, kaip manai, iš kur mūsų šeimos gerovė: namas, automobiliai, kompiuteris? Ogi iš mūsų su mamyte (tiesa, anksčiau mūsų tautos moterys nedirbo, augino vaikus, o dabar reta nedirba) darbo. O tu dar neuždirbi, esi tik vartotojas, todėl tam, kad galėtum naudotis šita gerove, irgi turi dirbti: gauti gerus pažymius, gerai elgtis, gerbti tėvus. Be to, kadangi namai, kuriuose tu gyveni, telefonas, kuriuo skambini, kompiuteris, kuriuo bendrauji su draugais, yra mudviejų su mama nupirkti, taigi mums priklauso, todėl aš turiu matyti, su kuo tu bendrauji, ką ir kam rašai”, – vaizdžiai pasakoja M.Jakobas.
Toks šeimos buhalterijos atskleidimas, pasak M.Jakobo, padeda išspręsti daugybę nesusipratimų ir nesusikalbėjimo su vaikais.
Arba štai kitas skirtumas. Dažna lietuvių šeima, uždirbusi pinigų atostogoms, vaikams nekelia jokių sąlygų. Žydų šeimos elgiasi priešingai. Šeimos galva pasikviečia atžalas ir vėl kalbasi, kaip sekėsi, kiek vaikai prisidėjo prie šeimos gerovės. Ir jei vaikas prastai dirbo, t.y. mokėsi, jam atostogos nepriklauso. “Tėvas atvirai sako: “Štai mes su mamyte daug dirbome ir nusipelnėme atostogų Kanarų salose. O tu neužsidirbai, taigi važiuosi pas močiutę ir dirbsi darže”, – sako valstybinės žydų gimnazijos direktorius. Jo žodžiais, šitų vaikų skatinimo priemonių tėvams nevalia pamiršti – su vaikais būtina taip kalbėtis.
Tokį vaikų skatinimą A.Guoga vadina išoriniu motyvavimu arba savotiška dresūra, mat vidinės paties vaiko motyvacijos stengtis pateisinti tėvų lūkesčius nepakanka.
“Mūsų išpažįstamoje religijoje, kuri stipriai susipynusi su mūsų tautos istorija, glūdi visa vaikų auklėjimo sistema, – apibendrina V.Lomkinas. – Ir nepriklausomai nuo to, kiek konkreti žydų šeima yra religinga, kiek laikosi senųjų tradicijų, absoliuti dauguma šeimų yra perskaičiusios Senąjį Testamentą.”

Savaitgalis skirtas domėtis šeimos nariais
Prof. V.A.Bumelio tvirtinimu, ši tauta yra išlaikiusi gyvą tradiciją, vėlgi einančią iš religijos, savaitgalį susėsti kelioms kartoms prie bendro pietų stalo ir dalytis įspūdžiais, kaip kiekvienam sekėsi praėjusią savaitę, ką pavyko pasiekti naujo, gal kuriam reikia tėvų, senelių ar kitų šeimos narių pagalbos. “Šeimos bendravimas, iš kartos į kartą perduodama išmintis yra mūsų vaikų auklėjimo sistemos dalis”, – paaiškina M.Jakobas. “O kuri lietuvių šeima šitaip elgiasi sekmadieniais?” – retoriškai klausia V.A.Bumelis.
Tiesa, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad dažniausiai gausios žydų šeimos gyvena šiek tiek chaotiškai: vaikai žaisdami garsiai šūkaloja, mėto žaislus, nesilaikoma idealios švaros, mat vaikams iki trejų metų leidžiama absoliučiai viskas ir tik nuo trejų įvedamos taisyklės, kada turi eiti valgyti ar miegoti. Bet tai tik paviršinis įspūdis. Mat suteikdami vaikams neribotą laisvę žydai reikalauja atsakomybės ir pagarbos tėvams, seneliams. Todėl net maži šios tautos vaikiukai elgiasi taip, kad nenuviltų tėvelių.
Lietuvių akimis, matomą absoliučios laisvės vaikui suteikimą žydai sieja su vaiko, kaip asmenybės savigarbos, ugdymu. “Tikrai nė viena žydų šeima nepasakys vaikui: “Tu esi nevykėlis”, – pabrėžia V.Lomkinas.
A.Guogos tikinimu, antras žydams labai svarbus principas ugdant vaikus – kompetencija. “Žydai sako, kad nežinojimas yra tragedija, žlugimas. Tad būtina persilaužti ir sužinoti tai, ko neišmanai”, – sako A.Guoga.
V.Lomkinas pabrėžia, kad žinių siekimas, mokslas yra esminis žydų tautos bruožas. Ir vėlgi tai itin stipriai susiję su religija: “Mūsų religija ne tik nevaržė siekti mokslo, kurti verslo, o dargi skatino.”
Netgi tarpukario mažaraščių žydų šeimose, pasak M.Jakobo, pagarba mokslui, knygoms buvo didžiulė. “Štai mano tėvai buvo baigę vos keturias klases, nes karas sukliudė siekti mokslų, bet mūsų namuose visados būdavo skaitoma spauda. Aš irgi pradėjau nuo laikraščių, dabar nesiskiriu su knyga ir, jei nepaskaitau kasdien bent dviejų valandų, jaučiuosi prastai”, – prisipažįsta M.Jakobas. O išmintingi tėvai, patyrusio pedagogo tvirtinimu, norėdami šiandien paskatinti vaikus skaityti, pasiūlo kartu skaityti tą pačią knygą, o po to ją visiems aptarti. Taip gudriai verčiant vaikus skaityti jiems nelieka galimybės išsisukti.

Negalėdami būti valstiečiai, tapo mokslo žmonėmis
Dar vienas dalykas, pasak M.Lomkino, tiek jį, tiek daugumą jo tautiečių skatinęs ir tebeskatinantis siekti mokslo žinių, – antisemitizmas. “Antisemitai šito nesupranta, bet iš tikrųjų jų negatyvus požiūris į mus labai skatina mūsų tautą eiti pirmyn. Žydai, negalėdami gyventi istorinėje tėvynėje, ilgai klajojo po pasaulį, bet net kelis šimtus metų daugelyje Europos šalių žydams buvo draudžiama įsigyti žemės. Todėl mums beliko arba užsiimti amatu – siuvėjo, kirpėjo, odininko, batsiuvio, arba siekti mokslo: tapti daktaru ar advokatu”, – aiškino V.Lomkinas.
Be to, supratę, kad kilnojamasis turtas – žinios, gebėjimai, priešingai nei nekilnojamasis turtas, nei dega, nei kas atimti gali, žydai per kartų kartas skatina vaikus mokytis. “Bet ir vėl dėl antisemitinių nuostatų mums niekada nebuvo lengva siekti žinių. Studijuodamas institute inžineriją aš pats patyriau, kad jei noriu gauti anuomet aukščiausią pažymį penketą, turiu dvigubai daugiau žinoti ir gebėti nei bendrakursiai, nes aš esu žydas ir man keliami aukštesni reikalavimai. Taigi antisemitizmas privertė žydus siekti būti geresnius už kitus, nes jei būsi vidutiniokas, iš darbo neišgyvensi. Ir jau vėliau, kai pradėjau dirbti, stengiausi daryti gerokai daugiau nei kiti inžinieriai, tai man padėjo pasiekti aukščiausios karjeros, tapau didžiulės įmonės komercijos direktoriumi”, – prisipažįsta V.Lomkinas.
Vaikai, dar prieš pradėdami lankyti mokyklą, supranta, kad įsitvirtinti antisemitiškai nusiteikusiose visuomenėse nebus lengva, teks įdėti kur kas daugiau jėgų ir pastangų. Šitai jie sužino vėlgi iš savo tautos istorijos, kurią dar ikimokyklinukams detaliai išaiškina tėvai. Dėl šių aplinkybių, pasak M.Jakobo ir V.Lomkino, tarp žydų praktiškai nėra prastų specialistų.
Beje, netgi tie pavydūs lietuviai, kurie negatyviai atsiliepia apie žydus, net nesiginčija, kad šios tautos atstovai yra vieni geriausių gydytojų, mokytojų, inžinierių, mokslininkų ar verslininkų. Negana to, frazė “daktaras žydas” ar “inžinierius žydas” yra savotiškas kokybės ženklas. Ir iš esmės absoliuti dauguma lietuvių tokią frazę taria iš tiesų su pagarba.
Taigi šis pavyzdys ir lietuviams, kurie vis dar traktuojami kaip Rytų europiečiai, taigi, suprask, trečiarūšiai, turėtų tapti stimulu siekti mokslo žinių. Deja, reta lietuvių šeima aiškina savo mažamečiams vaikams savo tautos istoriją, o kai kurios nelabai ir žino, mat neturime tradicijos tą daryti. Turbūt dėl to ūgtelėję vaikai ima kartoti mažai jiems suprantamus sakinius: “Va prie ruso gyventi tai buvo geriau.” Todėl lietuviams derėtų pradėti mokytis savo tautos istorijos ir tai aiškinti vaikams.

Ketvirtadalis žydų gimnazijos mokinių – etniniai lietuviai
Įdomu tai, kad šiandien vis daugiau išsimokslinusių lietuvių pastebi žydų pedagoginės sistemos privalumus ir konkuruoja su pačiais etniniais žydais dėl vietos mokytis jų mokyklose. Štai Š.Aleichemo gimnazijoje tik 70 proc. besimokančių moksleivių yra žydų kilmės, likę 30 proc. – lietuviai, šiek tiek rusų, lenkų. Bet visų norinčiųjų čia mokytis lietuvių poreikių gimnazija nepatenkina, nes patalpos per mažos. Lietuviai ne tik nesibaimina, kad jų vaikams teks mokytis hebrajų kalbos ir žydų istorijos, bet ir švęsti visas religines žydų šventes. M.Jakobo tvirtinimu, niekas neverčia lietuvių katalikų vaikų atsiversti į judaizmą. Jie lanko Katalikų bažnyčią, yra krikštijami, bet žydų gimnazijoje švenčia jų šventes. “Visi mūsų gimnazistai turi nepriekaištingai mokėti keturis dalykus: lietuvių ir užsienio kalbą, išvystytą loginį mąstymą (čia jau mokytojų pareiga) ir užmerktomis akimis valdyti kompiuterį. Ir šito mes pasiekiame”, – patikina M.Jakobas.
“Visi mano mokiniai – nesvarbu, kokia jų akių ar plaukų spalva, man yra žydai. Aš taip jiems ir sakau: mano žydai, – juokauja M.Jakobas. – Beje, baigdami gimnaziją lietuvių vaikai veržlumu, išmone, gebėjimais ir profesijų pasirinkimu nesiskiria nuo žydų.” Tiek valstybinę žydų gimnaziją baigę žydų kilmės absolventai, tiek lietuviai renkasi pragmatiškas specialybes – dažniausiai tiksliųjų, biomedicinos mokslų sričių.
Beje, žydų valstybinėje mokykloje niekas nesupranta, kas yra žodis patyčios. Pasak M.Jakobo, penktadieninis chalos (žydų duonos, kuri kepama religinių švenčių proga) dalijimasis, kitos bendrystę skatinančios tradicinės žydų šventės gimnazistus labai suartina. O pats direktorius niekada nepamiršta pagirti savo gimnazistų.