Prieš pirmininkavimą ES Tarybai labai susitelkėme į infrastruktūros gerinimą, bet užmiršome kitas sritis.

Iki Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai liko vos porą savaičių. Parengiamieji darbai vyksta taip, kad net rūksta: perasfaltuojamos gatvės, klojami nauji šaligatviai, sodinami gėlynai, įvairiausiuose rūmuose šveičiamos salės, restoranai pildo atsargas, net taksi firmos atnaujina savo automobilių parkus. Kitaip tariant, prieš svečius norime pasirodyti daug šaunesni, nei esame iš tikrųjų.
Bet prieš pirmininkavimą mes labai susitelkėme į infrastruktūros gerinimą ir užmiršome kitas sritis. Juk užsienietis, atvykęs į Vilnių ar Kauną, įspūdį apie Lietuvą susidaro ne vien iš gatvių, šaligatvių, reprezentacinių salių ir lovų viešbutyje. Iš tiesų jam tai rūpi mažiausiai, nes nei Briuselio, nei Paryžiaus, nei Londono gatvių, šaligatvių, salių ar viešbučių kambarių mes tikrai nepranoksime. Įspūdį svečiai susidarys iš bendravimo su mūsų žmonėmis, jų mandagumo, elgesio gatvėse, aptarnavimo kultūros, lankytinų mūsų vietų, senamiesčių, pramogų industrijos, galų gale iš elementarios tvarkos ar netvarkos. Kitaip tariant, koks nors taksistas, už 10 km kelionę iš užsieniečio nuplėšęs 150 Lt, gali nubraukti visus jo mūsų šalyje patirtus gerus įspūdžius ir ilgam palikti kartėlį bei prastą mūsų šalies įvaizdį.
Daugumai Lietuvos gyventojų atrodo, kad tas  pirmininkavimas ES Tarybai tėra egzaminas mūsų politikams ir klerkams, bet iš tiesų tai išbandymas daugumai šalies (ypač didžiųjų miestų) gyventojų. Per būsimą pusmetį pamatysime, kokie esame iš tikrųjų, ar tikrai taip puikiai mokame užsienio kalbas, kaip giriamės. Juk, remiantis gyventojų surašymo duomenimis, lietuviai patys save laiko kone poliglotais, mokančiais po keturias penkias kalbas. Pamatysime net ir tai, ar mūsų žmonės nėra tamsūs. Šiaip jau mėgstame pasigirti savo išsilavinimu, geografijos ar istorijos žiniomis, bet ne vien tai parodo žmogaus šviesumą ar intelektą. Šviesūs mes ar tamsūs, nesunku nustatyti bandant užmegzti pokalbį su nepažįstamu žmogumi.
Tarkime, mokslininkas, ūkininkas, stalius ir eurobiurokratas lengviau ras bendrą kalbą Vakaruose nei Lietuvoje. Apie ką šie žmonės kalbėtų Lietuvoje? Apie orą, krepšinį, gal dar apie Viktorą Uspaskichą. Negebėjimas rasti bendrą kalbą kaip tik ir rodo lietuvių tamsumą. O štai Vokietijoje su nepažįstamu žuvies pardavėju valandą galima diskutuoti apie neramumus Turkijoje, apie nesibaigiantį pilietinį karą Sirijoje ar islamistų radikalėjimą skirtinguose pasaulio regionuose. Pamėginkite apie tai pasikalbėti su vidutiniu lietuviu ir liksite nemaloniai nustebinti. Taip yra todėl, kad esame gana provincialūs ir siauro akiračio. Be to, esame linkę savo problemas sureikšminti ir nesugebame įvertinti mūsų kitų valstybių ar tautų interesų kontekste.
Tikriausiai dauguma sutiks, kad būtų kur kas geriau, jei svečiams paliktume darbščių, nuoširdžių, lanksčių, naujovėms imlių, o ne tamsių, nešvarių, nekultūringų ir agresyvių žmonių įspūdį. Tačiau kaip tik tokį įspūdį galime palikti, jei vairuotojai Vilniaus gatvėse elgsis kaip chamai. O kol kas jie elgiasi būtent taip. Tiesa, kai iš gatvių pasitrauks remontininkai, galbūt mūsų vairuotojai taps ramesni. Jei taip nenutiks, paliksime labai nekokį įspūdį. Juk vokietis, nuvažiavęs į Italiją, beveik visada pasibaisi italų vairavimo kultūra, taigi ir atvykęs į Lietuvą pasipiktins lietuvių vairavimo maniera. Tiksliau, nekultūra.
Dar gerai būtų, kad prie svečių lietuviai mažiau inkštų, stenėtų, dejuotų, kaip čia viskas blogai ir kokie jie nelaimingi.