Menka rinkimų intriga nežada nei rimtų diskusijų apie būtinas permainas valstybėje, nei didesnio jaunesnių rinkėjų aktyvumo.

Socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius atėmė bene paskutinę prezidento rinkimų intrigos viltį. Politikos ekspertams atrodo beveik neįmanoma, kad kažkas per iki rinkimų likusius nepilnus penkis mėnesius staiga populiarumu prilygtų dabartinei prezidentei Daliai Grybauskaitei. Nors, kaip sako „Vilmorus“ direktorius sociologas dr. Vladas Gaidys, politika, kaip ir sportas, intriguoja, nes čia kartais silpnesnis neprognozuotai spurtuoja, o stipriausias ima ir pralaimi.
Vis dėlto ar Lietuvoje tiek mažai asmenybių, galinčių ir norinčių vairuoti valstybę, o gal mūsų valstybės elektoratas toks, kad jį patraukti galima tik populizmu?

Kiek norinčiųjų ir kiek galinčiųjų
2009 m. kandidatų į prezidentus buvo septyni, 2004 m. – penki. Norinčiųjų ir šįsyk iki vasario, žinoma, dar atsiras daugiau, nei yra dabar jau pareiškusių norą varžytis dėl šio posto. Tačiau realiai pretenduoti jais tapti gali vienas, na, gal du. Tiesa, ir D.Grybauskaitė oficialiai nėra deklaravusi savo apsisprendimo, tačiau visa jos darbotvarkė ir retorika demonstruoja būtent tai.
Tad kas jai mes iššūkį? Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų pirmininkas Andrius Kubilius, paklaustas apie rinkimus, sako: „Vienos partijos rūpinasi kandidatais, o mes rūpinamės būsimais prezidentais.“ Tačiau retorikos vingrybės nepridengia, kad partija ir vėl jau kelinta kadencija neturi bent kiek konkurencingo kandidato varžytis dėl prezidento posto.
Darbo partijos kandidatas Artūras Paulauskas, kuris 1997 m. prezidento rinkimuose pralaimėjo Valdui Adamkui vos 14,3 tūkst. balsų, šiandien – ne ta pati politinė figūra: praradęs savo partiją, populiarumą, įtaką ir nebeturintis 1997 m. turėto naujo pranašo efekto. Bet neatmestina, kad svetimkūniu tarp “darbiečių” elito laikomas A.Paulauskas neturės nei finansinės, nei moralinės partijos paramos, o “darbiečiai” ims ir išmes į rinkimų kovą Loretą Graužinienę. Tiesa, kol kas jos reitingai pergalės jai neprognozuoja.
Liberalų sąjūdžio lyderis Eligijus Masiulis rinkimuose dalyvauti negali, nes neturi keturiasdešimties, o Petrui Auštrevičiui sociologinės apklausos didelių šansų laimėti nežada. Teisiniai sprendimai Seime dėl „Tvarkos ir teisingumo“ lyderio Rolando Pakso galimybės vėl bandyti grįžti šeimininkauti į S.Daukanto aikštę, ko gero, bus priimti per vėlai, bet neatrodo, kad ir jis pats labai skubintųsi varžytis su D.Grybauskaite. Neabejojama, kad dar atsiras ir koks protesto balsų rinkėjas arba į šią poziciją pretenduos tas, kuriam labiausiai trūks pinigų rinkimų kampanijai. Kai kurios verslo jėgos taip pat svajoja turėti savą prezidentą.
A.Butkevičius vienintelis galėjo žadėti rinkimų intrigą, nors kai sociologų klausimas būdavo formuluojamas konkrečiai apie prezidento rinkimų preferencijas, A.Butkevičiaus atotrūkis nuo D.Grybauskaitės jau būdavęs toks: „Delfi“ užsakymu „Spinter tyrimams“ atliekant apklausą spalį už D.Grybauskaitę sakėsi balsuosią 36,5 proc., o už A.Butkevičių – 11,5 proc., už Z.Balčytį – 3 proc. apklaustųjų.
„Konservatorių lyderiai – nei A.Kubilius, nei prof. Vytautas Landsbergis, netgi nei iš jų populiariausia Irena Degutienė neturi šanso laimėti ne tik prieš D.Grybauskaitę, bet ir prieš A.Butkevičių, jei jis būtų dalyvavęs rinkimuose. Kadangi negali laimėti, konservatoriai pastatė žaidimą ant įdomios kortos – jie turi savo įtaką Prezidentūroje, nes turi savo nepartinę prezidentę. Kodėl kitų partijų kandidatai nekyla, belieka tik stebėtis. Nacionalinėje politikoje lyderystė labai ribota“, – apgailestauja europarlamentaras prof. dr. Leonidas Donskis.
Jis sako, kad žmonėms tenka nelengvas pasirinkimas tarp teatrališkų skandalistų, neturinčių jokios kompetencijos, ir tarp turinčių valstybės valdymo patirties, bet nepopuliarių, nemokančių su tauta bendrauti ar pridariusių tam tikrų klaidų, kurių neskuba pripažinti, politikų.

Kiek Z.Balčytis gali prisivyti D.Grybauskaitę
Patyręs politikas, europarlamentaras, buvęs finansų ministras, kompetentingas, kultūringas, tarptautinės patirties nestokojantis Z.Balčytis turi daug prezidentui reikalingų komponentų. Išskyrus svarbiausią – jis niekada nebuvo tarp pirmųjų ne tik visuomenės apklausose: A.Brazauskas, matęs jį savo posto paveldėtoju, jo neįsiūlė net socialdemokratams, jis buvo bene vienintelis, kurio kandidatūrą, prezidento siūlomą į premjerus, Seimas atmetė. O jo ministravimas Finansų ministerijoje baigėsi fiasko, kai nesugebėjome suvaldyti finansų ir sužlugdėme savo norą 2007 m. įsivesti eurą.
Pats politikas, nors nelabai įtikinama intonacija, kartoja, kad rinkimus laimės. Kodėl? Argumentas išdėstytas LRT laidoje „Dėmesio centre“: „Sekantis laikmetis yra mano laikmetis. Aš matau sprendimus, kuriuos reikia ir būtina padaryti. Reikia daugiau susiklausymo, įtikinti visus politikus ir daryti tuos sprendimus.“ Antra vertus, jei Z.Balčytis tikrai būtų toks tikras savo sėkme, tuo pačiu metu nedalyvautų dar ir Europos Parlamento rinkimuose.
„Z.Balčytis pradėjo demonstruotis žiniasklaidoje ir po poros mėnesių jis bus jau kitoks Balčytis – su kitokiais akcentais ir reitingais, nei kad buvo prieš mėnesį, tebūdamas tylus Briuselio europarlamentaras. Jis turi pakankamai šansų antrajam turui“, – mano V.Gaidys.
„Vilmorus“ prieš savaitę atliktoje apklausoje (…….įrašysiu).
Kiek gali užaugti reitingai per nepilnus penketą mėnesių? Sociologas primena, kad ir D.Grybauskaitės reitingai apie 2001–2003 m. taip pat buvo arti nulio, nors ji buvo finansų ir užsienio reikalų viceministrė, paskui finansų ministrė. Tapusi eurokomisare savo reitingus šiek tiek paaugino. O kai 2008 m. pavasarį atsirado simptomų, kad ji gali kandidatuoti prezidento rinkimuose, reitingų augimas pradėjo dvigubėti kas mėnesį.
Vis dėlto neatrodo, kad iš kažko dar būtų spėta nulipdyti širdžių prezidentą.