Libijos sukilėliai skelbiasi kontroliuojantys jau beveik visą šalies sostinę Tripolį ir neabejoja galutine savo pergale prieš M.Gaddafi režimą. Tačiau kokią išvysime Libiją be šio diktatoriaus?

Libijos diktatorius Muammaras Gaddafi dar nesurastas, tačiau beveik pusmetį jį nuversti bandę sukilėliai pirmą kartą prabilo apie pergalę. Regis, jau neabejojama, kad jiems pavyks visiškai užimti sostinę Tripolį, o tada šiame pasipriešinimo režimui kare ir bus padėtas galutinis taškas.
Tačiau kas tuomet laukia Libijos? Kas ją valdys, kokie bus šios šalies santykiai su kaimyninėmis valstybėmis ir Vakarais, ar naujieji lyderiai bus pakankamai išmintingi, kad sugebėtų sukurti šalyje tiek gerovę, kurią skelbė pagrindiniu savo kovos prieš režimą tikslu, tiek galbūt ir demokratiją?
Pasaulyje esama ir gerų, ir blogų pavyzdžių, kas nutinka nuvertus diktatorišką režimą. Tačiau kai kurie faktai verčia baimintis, kad Libijoje labiau tikėtinas pesimistinis, o ne optimistinis scenarijus.

Gresia nesibaigiantis pilietinis karas

Prisiminkime, kas nuvertus režimą įvyko, tarkime, Irake. Na, ir kas, kad sąjungininkai nuvertė autoritarinį Irako lyderį Saddamą Husseiną, – koalicijos pajėgos vis tiek nesugebėjo įtvirtinti taikos, o šalyje prasidėjo visiška anarchija ir pilietinis karas tarp Irako islamo religinių grupuočių sunitų ir šiitų.
Labai panašiai viskas gali rutuliotis ir Libijoje. Prisiminkime, kad diktatoriaus M.Gaddafi pajėgos yra pakankamai didelės – tokios didelės, kad nuo kovo mėnesio niekaip nepasiduoda ne tik sukilėlių puolimui, bet ir NATO atakoms. O juk šie M.Gaddafi palaikantys žmonės niekur nedings – jie liks gyventi toje pačioje Libijoje, tik jau šeimininkaujant kitiems lyderiams.
Tad neramumų, o gal net nesibaigiančio pilietinio karo, ko gero, nepavyks išvengti. Tiesa, JAV praneša jau rengiančios taikos ir tvarkos įtvirtinimo planą, kuris esą garantuotų, kad Tripolio neištiks Bagdado likimas.
Tą patį žada ir sukilėliai. Jie esą yra pasirengę užtikrinti tvarką ir saugumą tiek sostinėje, tiek kituose miestuose, o Jungtinėms Tautoms yra nusiuntę raštišką įsipareigojimą per aštuonis mėnesius nuo režimo žlugimo surengti demokratiškus rinkimus.
Galbūt taip ir nutiks. Tačiau viskas priklauso ir nuo to, kas bus naujieji Libijos lyderiai: ar tikrai tie patys žmonės, kurie JT dalija skambius pažadus. Pasakyti, kad vadovaus sukilėliai, nepakanka. Viena vertus, sukilėliai yra gana išdrikę, dažnai prieš M.Gaddafi kovoja visiškai skirtingų pažiūrų ir net religijų atstovai.
Tarkime, pagrindinė sukilėlių atstovaujamoji institucija yra Nacionalinė laikinoji taryba, kuriai vadovauja buvęs Libijos teisingumo ministras Mustafa Abdul Jalilas. Formaliai būtent jis dabar Vakarų yra pripažįstamas kaip aukščiausias Libijos atstovas.
Tačiau Nacionalinė laikinoji taryba, ilgą laiką įsikūrusi Bengazio mieste, nekontroliuoja visų sukilėlių grupuočių, kurios formavosi gana stichiškai įvairiuose Libijos miestuose. Pavyzdžiui, Misratos miesto sukilėliai, nors ir gaudami paramą iš Bengazio, karinius veiksmus planavo savarankiškai ir nesijautė turintys paklusti Bengazio vadams.
Kita vertus, teisus ir M.Gaddafi, ne kartą teigęs, kad tarp sukilėlių yra daugybė paprasčiausių plėšikaujančių banditų, kuriems mažai rūpi demokratinės vertybės ar kitų tautiečių gerovė.

Pavojingai daug ginklų

Kitas svarbus klausimas – kur ir kaip bus panaudoti po karo Libijoje likę ginklai: ir tie, kurie priklausė sukilėliams (jų ginkluotės yra palyginti nedaug), ir M.Gaddafi pajėgų karinis arsenalas. O šis – išties įspūdingas. Juk M.Gaddafi metų metais už naftą gautus pinigus dosniai leisdavo naujai karinei technikai įsigyti.
Tai kelia nemažai nerimo artimiausioms Libijos kaimynėms, kurių nė kiek nežavi šalia tiksinti bomba. Tad apsidrausdamos jos jau iš anksto skelbia palaikančios kovotojus prieš M.Gaddafi režimą ir tikisi, kad naujoji šalies valdžia tai prisimins ir nejaus kaimynėms priešiškumo. Gal net taps labai gerai ginkluota sąjungininke kovojant, pavyzdžiui, su “Al Qaeda”.
Vis dėlto Afrikos ir Artimųjų Rytų spauda nuolat primena, kad Libijoje esama ginklų, vertų milijardų JAV dolerių, ir net neverta abejoti, kad, nepaisant Libijos valdžios nuostatų, dalis tų ginklų vis tiek atsidurs juodojoje rinkoje. O tai – nemažas galvos skausmas kaimyninių šalių, irgi besibaiminančių tiek sukilimų, tiek galimų pilietinių karų, tiek teroristų veiklos suaktyvėjimo, lyderiams.
Be to, visiškai neaišku, kokią poziciją naujoji šios šalies valdžia užims Vakarų atžvilgiu. Jei sukilėliai tesės savo pažadus ir bandys įtvirtinti vakarietišką demokratiją, aplink esantiems autoritariniams režimams tai gali tapti tikru kliuviniu. Taip pat Libijos sukilėliai bus laikomi savotiškais NATO sąjungininkais, nes bent jau kurį laiką jie galbūt jausis skolingi NATO ir nepamirš to, kad be Vakarų pagalbos M.Gaddafi režimo tikrai nebūtų įveikę.