Graikijos pasitraukimas iš euro zonos turi tiek savo gerbėjų, tiek priešininkų. Vieni teigia, kad tai būtų ir pačios Graikijos, ir visos ES katastrofa. Kiti aiškina, kad kaip tik Graikijai grįžti prie drachmos būtų nepaprastai naudinga, o euro zona atsikratytų akmens po kaklu ir galėtų koncentruotis ne į nesibaigiantį Graikijos finansavimą, o į ekonomikos skatinimą.
Kad ir kurioje pusėje būtų, visi suvokia, kad Graikijos pasitraukimas iš euro zonos yra tikėtinas, o štai praėjusią savaitę Briuselyje aukšti pareigūnai prasitarė, jog euro zonos valstybės net yra gavusios nurodymą apsvarstyti, kaip Graikijos išstojimas paveiktų kiekvienos jų ekonomiką.
Pasirodo, poveikis būtų tikrai nemažas, bet galbūt ne toks baisus, kaip manoma, nors vien šis aną savaitę paleistas gandas, kurį investuotojai prilygino žiniai, kad Graikija tikrai pasitrauks iš euro zonos, akimirksniu nusmukdė euro zonos valstybių akcijų vertę. Tiesa, jau kitą dieną toji vertė grįžo į savo vėžes, ir visai tikėtina, kad panašiai ekonomika sureaguotų į tikrą Graikijos pasitraukimą iš pinigų sąjungos.
Kaip sako garsus ekonomistas Nourielis Roubini, tiesa yra kažkur per vidurį tarp apokalipsės ir ramybės būsenos. „Sukrėtimas pasitraukus Graikijai būtų neišvengiamas, bet jis netruktų labai ilgai. Ekonomika sugeba puikiai susireguliuoti“, – teigia N.Roubini, neabejodamas, kad Graikijos pasitraukimas iš euro zonos yra jau nebeišvengiamas, ir tai tik laiko klausimas.
Na, o laiko, regis, labiau reikia ne Graikijai, bet kitoms ES valstybėms, kurios daro viską, kad Graikijos pasitraukimas būtų atidėtas kuo vėlesniam laikui, geriausia – bent iki kitų metų.

Ko labiausiai bijo Europa
„Graikiją reikia išlaikyti euro zonoje, nes alternatyva – daug blogesnė“, – teigia už ekonomikos reikalus atsakingas eurokomisaras Olli Rehnas. Jo lūpomis kalba visa Europos Komisija, kurios pagrindinė užduotis – apsaugoti Europą nuo Graikijos pasitraukimo iš monetarinės sąjungos, ir vardan to politikai pasiryžę netgi sudėti visą euro zonos šalių skolą į vieną.
Tai liudija didžiulę politikų kabinetuose tvyrančią baimę, kad pasitraukdama iš euro zonos Graikija sužlugdytų visą ES ekonomiką. Bet ar ši baimė turi pagrindo?
Graikijos klausimo vilkinimą galima paaiškinti tik vienu: vis finansuojant Graikiją, finansuojami pačios Europos bankai, išdaliję šimtus milijardų eurų paskolų graikams. Visiems aišku, kad jei Atėnams tektų pasitraukti iš euro zonos, bankų nuostoliai būtų milžiniški, tuomet susvyruotų finansų sistema, o visai Europai grėstų nauja bankų krizė.
Dar didesnį pavojų kelia tai, kad Graikijoje investavo ne tik privatūs ES bankai, bet ir kai kurios valstybės. Dėl to joms Graikijos bankroto atveju pačioms tektų kreiptis į europinius gelbėjimo fondus, o šiems gelbėti tokias didžiules valstybes, kaip Italija ar Ispanija, būtų ne pagal kišenę.
Beje, Prancūzijos finansų ministras Francois Baroinas netgi pateikė skaičiavimus, kiek Graikijos pasitraukimas iš euro zonos kainuotų jo šaliai. Ir ši suma tikrai įspūdinga, nes siekia net 50 mlrd. eurų. Pasak F.Baroino, būtent tiek prarastų valstybės biudžetas, taip pat Prancūzijos bankai ir draudimo bendrovės, kurios turi aktyvų Graikijoje arba kurios šioje šalyje vykdo operacijas.
Panašius vertinimus, kiek jų šalims kainuotų Graikijos grįžimas prie drachmos, yra atlikusios ir kitos valstybės. Pavyzdžiui, skaičiuojama, kad Vokietija patirtų iki 77 mlrd. eurų nuostolių: ši suma apskaičiuota prie tiesioginių nuostolių iš dvišalių paskolų pridedant nuostolius, kurių gali atsirasti dėl Vokietijos turimų indėlių Europos centriniame banke, Tarptautiniame valiutos fonde bei Europos pagalbos fonde, kurie Graikijai yra suteikę paskolas ir kurie patirtų didžiulių nuostolių.
Na, o Vokietijos leidinyje „Wirtschafts Woche“ pateikiami netgi bendri visos euro zonos nuostoliai, kurie pasitraukus Graikijai siektų per 276 mlrd. eurų.
Štai todėl ir aiškinama, kad Graikijos gelbėjimo operacija reiškia ne tik bankų sistemos, bet ir visos euro zonos stabilumą. O Vokietijos kanclerė Angela Merkel įžvelgia grėsmę netgi visai Europos Sąjungai. Jos nuomone, euras taip glaudžiai susietas su ES projektu, kad jo žlugimas keltų grėsmę visam žemynui.

Apokalipsė išvengiama

Vis dėlto yra nemažai analitikų, abejojančių tokiu dramatišku scenarijumi. Netgi minėtas Prancūzijos finansų ministras pabrėžia, kad, nepaisant didžiulių nuostolių, finansų sistema nesubyrėtų, o sunkumai būtų tik laikini.
„Trumpuoju laikotarpiu Graikijos pasitraukimas iš euro zonos galėtų sukelti euro kurso ir visų valstybių narių vyriausybių obligacijų pelningumo smukimą. Tačiau atsižvelgiant į palyginti nedidelį Graikijos ekonomikos dydį šis sukrėtimas greičiausiai būtų trumpalaikis”, – neabejoja ir Vokietijos socialinių mokslų profesorius Stefanas Aueris.
Jo nuomone, tai, ko iš tiesų bijo kitos euro zonos valstybės, – tai galimas domino efektas, tai yra tokių šalių, kaip Ispanija ar Portugalija, sprendimas pasekti Graikijos pavyzdžiu, nes esą bus akivaizdu, kad pasitraukdama iš euro zonos Graikija tikrai išlošė. „Esminis klausimas yra pinigų sąjungos vientisumas ir kitų valstybių, tokių kaip Portugalija ar Ispanija, noras pasekti Graikijos pavyzdžiu“, – įsitikinęs mokslininkas.
Kiti analitikai pabrėžia, kad Graikijos pasitraukimo iš euro zonos poveikis kitoms jos narėms būtų skirtingas. Banko UBS analitikai skaičiuoja, kad jei šalis ekonomiškai stipri, tai dėl kurios nors kitos šalies pasitraukimo iš euro zonos jos bankroto tikimybė būtų vos 5 proc., hiperinfliacijos tikimybė – vos 2 proc., o pilietinio karo grėsmės nebūtų apskritai. Tiesa, bankų rekapitalizacijos tikimybė siektų 40 proc., o vidaus prekybos kolapso tikimybė siektų 35 proc. Tiesa, čia nieko neužsimenama apie tai, kokios grėsmės lauktų pasitraukusios šalies, tačiau ekspertai vieningai sutaria, kad jei tai būtų Graikija, tikėtina, jog ji netgi išloštų.

Graikija išloštų?
Ar Graikijai pasitraukimas iš euro zonos iš tiesų gali būti naudingas? Juoduosius scenarijus piešiantys ekspertai tokią galimybę vaizduoja apokaliptinėmis spalvomis. „Dieną, kai Graikija išstotų iš euro zonos, būtų įšaldyti visi gyventojų ir įmonių indėliai, uždarytos biržos ir įjungta drachmų spausdinimo mašina. Rezultatas būtų baisesnis nei JAV Didžiosios depresijos metais – žaibiškai kiltų didžiulis chaosas, kasdien dešimtimis procentų nuvertėtų naujoji senoji valiuta drachma, gyventojai per kelias dienas prarastų viso gyvenimo santaupas“, – tokią situaciją prognozuoja „Financial Times“.
Tačiau yra ir kitokio – daug šviesesnio ir optimistiškesnio scenarijaus šalininkų. „Išstojusi iš euro zonos Graikija turėtų išgyventi keletą sunkių savaičių, tačiau vėliau šalis pradėtų ieškoti naujų kelių ir rastų alternatyvą brangiam importui“, – neabejoja europarlamentaras iš Didžiosios Britanijos Nigelis Farage’as.
Juolab kad drachmos nuvertinimą ne vienas analitikas vadina būtent tuo vieninteliu vaistu, kuris gali pagydyti šalies ekonomiką, net jei šalutinis poveikis – gana nemalonus.
Žinoma, galima teigti, kad istorija mena nemažai pavyzdžių, kai valstybės sėkmingai išlipo iš skolų duobės ir be infliacijos. Pavyzdžiui, Airijos skolos iki praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigos siekė 110 proc. BVP, o 2005 m. šis skaičius nukrito žemiau 30 proc. Belgija po euro įvedimo 1999-aisiais savo skolų dalį sumažino 33 proc., tačiau dabar šių šalių skolos ir vėl kopia aukštyn, o jų politikai neretai pavydžiai prasitaria, kad Lenkijos ar Čekijos stiprybė – būtent galimybė lanksčiai keisti valiutos kursą.
Tokiai šaliai, kaip Graikija, tai būtų, ko gero, netgi neišvengiama, nes šalies skola tokia didelė (apie 150 proc. BVP), kad vien skolos aptarnavimo išlaidos jau yra nepakeliama našta, tad pasitraukimas iš euro zonos ir savos valiutos devalvavimas nėra pati prasčiausia išeitis.
Ar taip tikrai nutiks, nemažai priklauso ne tik nuo kitų euro zonos šalių nenoro paleisti Graikijos, bet ir nuo jos pačios sprendimo. Mat birželį Graikijoje vyksiantys pakartotiniai parlamento rinkimai veikiausiai taps referendumu, ar šalis turi likti bendros valiutos zonoje. Juk per pirmuosius rinkimus gegužės 6-ąją buvo pademonstruota parama partijoms, nesutinkančioms vykdyti biudžeto išlaidų taupymo priemonių, o kartu ir pasipriešinimas euro zonai bei joje galiojantiems sprendimams.