Per pastarąją krizę svarbiausia politike Europoje tapo Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Tačiau jos gyvenimas nepavydėtinas: kiekvieną dieną ji susiduria su didžiuliais iššūkiais, ir svarbiausia, kad problemų ne mažėja, o daugėja.

Italijos komunistai plakatuose palygino ją su Adolfu Hitleriu, graikai ją vadina kietaširde kankintoja ar net vergvalde, eurokratai pravardžiuoja „Frau Ne“, o vienas populiarus Didžiosios Britanijos leidinys tėškė, kad ji yra pati pavojingiausia Europos lyderė. Vienų ji peikiama už tai, kad pernelyg atlaidžiai žiūri į vyriausybes, nesugebančias imtis griežtos taupymo politikos, kurios griebtis verčia finansų krizė, kiti ją kritikuoja būtent todėl, kad, jų nuomone, priemonės, kurių griebtasi siekiant spręsti euro krizę, kaip tik buvusios per griežtos.
Taip, nesuklydote spėdami, kad kalba sukasi apie Vokietijos kanclerę Angelą Merkel, kuri euro zonos krizės metu iškilo kaip neabejotinai svarbiausia Europos politikė. Tačiau jos gyvenimas nepavydėtinas: kiekvieną dieną ji susiduria su didžiuliais iššūkiais. Ir svarbiausia, kad problemų ne mažėja, o daugėja – pradedant jau minėta euro zonos krize, tęsiant Vokietijos ir Prancūzijos santykiais ir baigiant kitąmet vyksiančiais Vokietijos parlamento rinkimais, kai dabartinei kanclerei iššūkį mes socialdemokratas Peeras Steinbruckas.

Europos ateitis – Vokietijos rankose?

Šiandien didžiausi pasaulio protai diskutuoja jau ne vien apie euro, bet apie sisteminę Europos krizę ir ieško atsakymų į klausimą, ar ES pastaruoju metu susiduria tik su tam tikromis techninėmis problemomis, sutrikdžiusiomis iki tol sklandžiai veikusio mechanizmo veiklą, ar problemos šaknys vis dėlto gilesnės. Trumpai tariant, jei pritarsime pirmajam argumentui, veikiausiai sutiksime, kad siekiant žengti iš dabartinės krizės užteks vien tam tikrų institucinių permainų, naujų mechanizmų įvedimo ar jau esamų sutvirtinimo. Jei tarsime, kad vien techninių konfigūracijų nepakaks, turėsime pripažinti antrojo argumento autorių teiginį, kad ES susiduria ir su vadinamąja dvasine krize, reiškiančia solidarumo tarp valstybių sumažėjimą, bendros tapatybės stoką, aiškios vizijos trūkumą, lemiantį netikrumą dėl ateities.
Štai prancūzų filosofas Andre Glucksmannas interviu Vokietijos leidiniui „Der Spiegel“ tvirtina, kad ES šiuo metu paprasčiausiai trūksta valios. „Sokratas teigė, kad niekas valingai nedaro blogų dalykų. Aš tai interpretuoju teigdamas, kad blogi dalykai nutinka tuomet, kai valia darosi silpna. Man neatrodo, kad siekis rasti sprendimus ir kelius iš dabartinės finansų krizės yra antžmogiška užduotis, – svarsto filosofas. – Iš tiesų Europai žengti iš krizės trukdo globalinės perspektyvos stoka.”
Kartu A.Glucksmannas Europos lyderiams primena istoriko Arnoldo J.Toynbee mintį, kad kultūrų raida priklauso nuo to, kaip jos sugeba reaguoti į kylančius iššūkius. Jo teigimu, šiandien kyla pagrįsta abejonė, ar Europa tinkamai priima jai kylančius iššūkius. „Jei jie tuos iššūkius priima, tai kodėl veikia taip nevieningai? Dydžio klausimas globalizacijos eroje pasidarė absoliuti būtinybė. A.Merkel, be abejonės, jaučia, kad Vokietijos likimas spręsis Europos kieme. Būtent todėl ji po tam tikrų dvejonių pasirinko solidarumą, nors, tiesa, ir nuosaikų. Tačiau ji taip pat leidžia Vokietijai, Prancūzijai, Italijai ir Ispanijai likti susiskaldžiusioms krizės metu. Jei mūsų valstybės liks susiskaldžiusios veikiamos rinkos jėgų, jos išnyks tiek kiekviena atskirai, tiek visos kartu“, – niūrią perspektyvą piešia įtakingas prancūzų mąstytojas.
Jo teigimu, Europa turi būti vieninga, siekdama įveikti šiandien jai kylančius iššūkius ir pavojus – biurokratinę-vergovinę Kiniją, radikalų islamizmą ir savo buvusias teritorijas atgauti užsimaniusią Vladimiro Putino Rusiją.
Lenkijos filosofas Jaroslawas Makowskis dienraštyje „Gazeta Wyborcza“ vertina dar radikaliau. Pasak jo, dabartinė Europos politinė klasė primena „vartotojų kooperatyvą“, nesukūrusį nieko ir tik besinaudojantį vaisiais, kuriuos už juos užaugino kiti, šiuo atveju – pamatą ES pakloję politikai, tokie kaip Konradas Adenaueris, Robertas Schumanas ir Alcide‘as de Gasperis. Jo teigimu, Europą gali išgelbėti tik nauja politinė klasė, turinti savo viziją ir galinti priimti svarbius sprendimus. Tačiau Europą gelbėti reikia jau šiandien, nelaukiant naujosios kartos. Ir visų žvilgsniai kone sutartinai krypsta į Vokietijos kanclerę A.Merkel.
„Vokietija ir A.Merkel laiko Europos likimą savo rankose“, – skelbia BBC apžvalgininkas Chrisas Morisas. „Vokietijos galios aš bijau daug mažiau nei šios šalies neveiklumo“, – tikina Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis, aiškiai deklaruodamas, kad Vokietija turi ryžtingai veikti ir prisiimti atsakomybę už Europos likimą. Milijardierius filantropas George‘as Sorosas dar kategoriškesnis: jo nuomone, Vokietija turi rinktis – arba ji imasi lyderės vaidmens, arba apskritai net traukiasi iš euro zonos.
„Aš buvau aistringas Europos Sąjungos, kaip atviros visuomenės įsikūnijimo, šalininkas. Tai savanoriška lygių valstybių, dėl bendro gėrio paaukojusių dalį savo suvereniteto, asociacija. Tačiau euro krizė dabar keičia Europos Sąjungą į kažką fundamentaliai skirtingo. Šalys narės yra padalytos į dvi klases – kreditorius ir skolininkus. Kreditoriai, ypač Vokietija, užima vadovaujamą poziciją“, – pabrėžia G.Sorosas.
Jis kritikuoja Vokietiją ir A.Merkel dėl to, ką pats įvardija kaip „minimalių pastangų politiką“. Pasak milijardieriaus, Vokietijos pastangos išlaikyti eurą – minimalios, o tai reiškia, kad trumpalaikėje perspektyvoje ši valiuta išliks, tačiau ilgalaikė perspektyva lieka neaiški. Visa tai kelia grėsmę, kad euro žlugimo atveju žlugtų ir pati ES, o tarp valstybių narių būtų pasėta ilgalaikio nepasitikėjimo sėkla.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-45-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.