Gyvename dvidešimt penktaisiais nepriklausomybės metais. Kokį pagrindą per juos susikūrėme ateičiai ir kaip turėtume reaguoti į išorės keliamus naujus iššūkius?
Artėjant Valstybės dienai savaitraštis „Veidas“ surengė diskusiją, klausdamas, kokią regime valstybės ateitį. Savo mintimis apie tai dalijosi istorikas doc. dr. Algimantas Kasparavičius, tarptautinės kompanijos „Berlin Chemie Menarini Baltic“ Lietuvos padalinio vadovas Petras Letauta, DNB banko valdybos narys ir prezidento pavaduotojas dr. Šarūnas Nedzinskas, Mykolo Romerio universiteto kancleris doc. dr. Saulius Spurga ir leidyklos „Baltos lankos“ leidėjas doc. dr. Saulius Žukas. Diskusiją vedė “Veido” leidėjas dr. Algimantas Šindeikis.
A.ŠINDEIKIS: Eina dvidešimt penktieji nepriklausomos valstybės metai. Negana to, susiklostė naujas tarptautinis kontekstas: rusiškoji imperija, kurios dalimi buvome daugybę metų, pajudėjo į naujas būsenas. Visų pirma galvoje turiu įvykius Ukrainoje. Iš čia kyla tokie klausimai: ką tai iš tiesų reiškia ir kaip tai gali mums atsiliepti?
Akis bado ir tai, kad nemaža visuomenės dalis turi abejonių dėl mūsų europinės integracijos. Nors referendumo dėl žemės pardavimo užsieniečiams rezultatai rodo, kad tik mažiau nei 10 proc. Lietuvos rinkėjų norėtų nesilaikyti mūsų prisiimtų įsipareigojimų ES, vis dėlto referendumas dėl žemės pardavimo užsieniečiams rodo, jog toks sluoksnis žmonių egzistuoja. 300 tūkst. šalininkų surinktų parašų reiškia, kad bent šitiek žmonių šalyje turi abejonių dėl Lietuvos įsipareigojimų Europos Sąjungai vykdymo. Visa tai vyksta nepaisant to, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikais buvome viena moderniausių teisinių valstybių ir sutarčių laikymosi principas mūsų sąmonėje buvo įsišaknijęs labai giliai. Bet dabar yra taip, kad daug žmonių nori gauti ES paramą, tačiau visai nėra linkę dalytis tokiomis gėrybėmis, kaip laisvas kapitalo judėjimas ir pan. Ką apie visa tai manote?
S.ŽUKAS: Sakyčiau, valstybė pateko į rizikos zoną. Kai kurias pasekmes matome jau dabar, o kitos dar tik gali pasireikšti. Šiuo metu Ukrainoje susiduriama su neįprastu, vadinamuoju nekonvenciniu karu. Tai, kas vykta Lietuvoje, irgi yra nekonvenciniai judesiai.
Tiesa, juos pirmiausia reikia atpažinti, nes kai kuriais atvejais per karnavališką elgseną galima to nė nesuprasti. Kaip tik “Santaros-Šviesos” suvažiavime apie tai skaičiau pranešimą „Ar atpažinsime smūgį?“ Kitaip tariant, galime įsivelti į tam tikras situacijas, iš kurių vėliau būtų sunku išsipainioti. Nepamirškime, kad dabar pirmiausia eina šnekėjimas, o tik paskui seka šautuvai ir tankai. Labai svarbu atpažinti žodžius, pakeitusius savo reikšmę, ir manipuliacijas vertybėmis, kurios tiek vienoje, tiek kitoje pusėje deklaruojamos panašios (pavyzdžiui, vieni kitus kaltina fašizmu ir pan.). Tokį karnavališkumą svarbu peržengti ir įžiūrėti, kas iš tikrųjų gali slypėti už to.
A.KASPARAVIČIUS: Nebūčiau linkęs situacijos smarkiai tragizuoti ir perdėtai traktuoti grėsmių. Taip, padėtis yra pasikeitusi, bet, pagalvokime, juk Europos istorijoje niekada nebuvo ilgesnių stabilių laikotarpių. Kol valstybės gyvos, jos visada siekia vienokių ar kitokių interesų, kurie, natūralu, dažniausiai nesutampa su kitų interesais.
Žiūrėdami per lietuvišką prizmę ir kalbėdami Mindaugo karūnacijos išvakarėse apie Lietuvą nuo Mindaugo santykinai iki Landsbergio, turime suvokti keletą esminių dalykų. Pirma, vertinant grynai geopolitiškai, nuo Mindaugo valstybės atsiradimo XIII a. iki XX a. pabaigos, kol Sąjūdis atkūrė valstybę, Lietuva, kaip valstybė, visada funkcionavo geopolitiškai derindama didžiųjų kaimynų interesus, o civilizaciškai – balansuodama tarp Rytų ir Vakarų civilizacijų.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 262014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-26-2014-m