Partijos, sutardamos valdyti valstybę, iš tikrųjų sutaria dėl postų pasiskirstymo ir procedūrų, o ne dėl vykdysimos politikos. Tad toks ir rezultatas.

Valdančioji dauguma įsistūmė save į kontroversišką padėtį. Visų pirma sunku atsakyti, ar ji tebeegzistuoja, nes pagal svorį antra tarp koalicijos sutarties signatarų Darbo partija praėjusią savaitę nustojo egzistavusi: Teisingumo ministerija išbraukė iš sąrašų Viktoro Uspaskicho vadovautą Darbo partiją ir įrašė naują – Darbo partiją (leiboristus) su nauju pirmininku Vytautu Gapšiu priešaky.
Sakote, ta pati mergelė, tik kita suknelė? Tačiau jei nauja partija galės neatsakyti už senosios prasižengimus teisme, nors skiriasi tik pavadinimo korekcija, tai kaip ji gali prisiimti atsakomybę už nebeegzistuojančios partijos pasirašytą koalicijos sutartį?
Štai V.Gapšys dar neseniai šaukė, kad koalicijos sutartis negalioja, nes per beveik pusmetį valdžioje nepavyko užsienio reikalų ministrui įsiūlyti “darbiečio” į koalicijos sutartyje jiems pažadėtą viceministro postą. Bet dabar visai nelikus vienos koalicijos partnerės, nebeegzistuojančios partijos deleguoti politikai tebevadovauja Seimui ir ministerijoms. Bet, teisybės dėlei, ir ankstesnėje kadencijoje subyrėjus vienai iš koalicijos partnerių – Arūno Valinsko Tautos prisikėlimo partijai, koalicijos sutartis nebuvo perrašyta.
Antra kontroversija, į kurią dabartiniai valdantieji save įsistūmė, – fiasko patyręs bandymas pereiti prie darbo grupių valdymo. Darbo grupės esminiais klausimais – ar statyti atominę elektrinę ir kaip keisti mokesčių sistemą, savo nuomonę pasakė. Tačiau aiškiau netapo, nes sprendimą priimti turi politikai. O koks jis, kai socialdemokratų premjero suburtos darbo grupės siūlymus mokesčių klausimais, ką ten koalicijos partneriai “darbiečiai” – net tų pačių socialdemokratų deleguoto Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Bronius Bradauskas praktiškai išvadino nesąmone, tad darbo grupės vadovui, premjero patarėjui finansų klausimais Stasiui Jakeliūnui praėjusią savaitę beliko suspenduoti tolesnę planuotą darbo grupės veiklą. Gal todėl ėmė kristi ir piliečių pasitikėjimas Algirdu Butkevičiumi: daug kas džiaugėsi, kad premjeras, priešingai nei jo pirmtakas, šešiskart pamatuos prieš kirpdamas. Tačiau dabar, Vyriausybei valdžioje išbuvus jau beveik aštuntadalį kadencijos, panašiau į tai, kad jis norėtų ir toliau tik matuoti.
Į tokią kuriozinę padėtį valdantieji nebūtų patekę, jei burdamiesi į koaliciją valstybei valdyti būtų susikoncentravę ne į postų dalybas, o į politikos turinio formavimą, kaip elgiamasi Vakarų Europoje.

Susitarimuose – vos ketvirtadalis vietos politikos turiniui

„Negalima sakyti, kad Vyriausybių darbe nėra politikos turinio, bet principas, kaip jos sudaromos, vienareikšmiai pagrįstas postų, kaip rinkimų „grobio“, dalybomis, o ne noru apsibrėžti politikos turinį, sutarti, kaip kartu bus sprendžiama viena ar kita visuomenės problema. Tuo mes iškrintame iš Vakarų konteksto“, – ISM vadybos ir ekonomikos universiteto atlikto tyrimo, lyginant pokomunistinės Lietuvos ir Vakarų Europos vyriausybes, išvadas pristato dr. prof. Irmina Matonytė.
Dauguma koalicinių vyriausybių Vakarų Europoje (išskyrus Italiją) pasirašo labai išsamias ir viešai prieinamas koalicijos sutartis. O štai Lietuvoje ISM tyrėjams taip ir nepavyko iš dabartinės valdančiosios daugumos išgauti koalicijos sutarties baigtinio dokumento po Lenkų rinkimų akcijos prisijungimo.
Maža to, Lietuvos koalicijos sutartys vidutiniškai beveik pusseptinto karto trumpesnės nei Vakarų Europos šalyse. Paprastai jos sutelpa į 425 žodžius, vienintelė išimtis – 2008 m. sutartis iš 4056 žodžių. Jos neskaičiuojant, nuo vakarietiškų standartų atsiliktume 17,5 karto.
Šioje sutartyje atsirado vietos ir politikos turiniui, tačiau kitose vyrauja postų dalybos ir procedūrų aptarimas. Politikos turiniui lietuviškose koalicijos sutartyse tenka vos 28,6 proc., o atmetus Andriaus Kubiliaus Vyriausybės dokumentą – vos 25 proc. sutarčių turinio, Vakarų Europos šalyse tai užima vidutiniškai 85 proc., kai kuriose šalyse – ir visą 100 proc.
„Pas mus tik užrašoma, kas su kuo susideda ir kokius postus pasidalija, užuot apsibrėžus, kaip bus gerinama politinė ir ekonominė situacija. Tai tas pats, kas prieš krepšinio varžybas susitarti tik dėl startinio penketuko, neapsvarsčius žaidimo strategijos ir taktikos, nepasitarus, kokius derinius verta daryti“, – lygina I.Matonytė.
Buvo galima tikėtis, kad 2012 m., koaliciją formuojant kur kas ramesnėmis sąlygomis, be to, trims iš keturių partnerių jau seniai minint galimybes bendradarbiauti Vyriausybėje, koalicinės politikos turinio sutartyje bus daugiau. Deja. ISM profesorė neabejoja: jei strateginiai tikslai būtų apibrėžti koalicijos sutartyje, sumažėtų ir darbo grupių poreikis, būtų išvengta neprognozuojamų nuomonių skirtumų esminiais klausimais, kaip yra dabar.
Politikai kontrargumentuoja, kad politikos turinys išdėstomas Vyriausybės programoje. Tačiau, kaip tyrėjams patvirtino nemažai ministrų, Vyriausybės programa – darbinis dokumentas, kurio du trečdalius surašo valstybės tarnautojai. Politinė vizija turėtų būti pateikta politiniame dokumente – koalicijos sutartyje.
Vakaruose kitokie standartai. I.Matonytė mini kad ir tokį pavyzdį: Belgijoje neseniai sudaryta vyriausybė, iki kurios ilgokai veikė laikinoji. Pastaroji taip pat turėjo veiklos dokumentą – programą. Tačiau kol tarp partijų nebuvo pasiekta politinio konsensuso dėl politikos turinio, tol nebuvo ir nuolatinės vyriausybės.
Lietuvoje formuojant koalicijas konkretumo vengiama galbūt sąmoningai, nes kai siekiama užsitikrinti daugumą Seime, dėl valdžios giminiuojamasi net su ideologiškai neartimomis ar populistinėmis partijomis, joms atiduodant „grobio“ dalį postais, bet negludinant aštrių kampų dėl skirtingų programinių punktų. Kai to nepadaroma laiku – atskirų partijų deleguoti politikai, kaip kad šioje kadencijoje Lenkų rinkimų akcijos viceministrai, imasi “atskirosios” politikos.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-21-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.