Individualiuose namuose gyvena apie trečdalis (34 proc.) lietuvių. Šis rodiklis prilygsta ES vidurkiui. Tačiau kaip ir daugelyje kitų sričių – daili statistika prasilenkia su realiu vaizdu. Nors skaičiumi prilygstame kitoms narėms, skoniu ir kokybe – dar ne. Mūsų kraštovaizdis kardinaliai skiriasi nuo akį glostančių namelių ansamblių, kurie driekiasi Šiaurės šalyse ar Vokietijoje.

Lietuvos gyvenvietėse regime visišką stilių eklektiką – vienas namas nusagstytas bokštais ir stikliniais langais, o gretimame kaimyno sklype matyti jau trūnijanti troba. Lietuvių gyvenimo būdą individualiuose namuose lėmė istorinė patirtis nuo XVI a. vykusios Valakų reformos iki socialistinės gyvenvietės „kanono“. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, laisvė statytis privatų namą pasireiškė įvairiomis fantazijomis. Vieni savo svajonių būstą kūrė pagal Haufo pasakų knygos iliustracija, kiti nusižiūrėjo iš Santa Barbaros serialo. Tačiau patirtis, kokį namą reikia statyti, ėmė formuotis tik po 2000-ųjų ir tai labai pamažu.
Šiandien, kai prakutę Lietuviai pamažu iš butų traukiasi į individualius namus, o komforto zoną mieste iškeičia į užmiestį, svarbu, kokį namą jie kurs – kuo unikalesnį, bet brangų, ar paprastą, bet efektyvų.
Kokį namą ir kokioje vietoje rinktis, kad gyvenimo kokybė pagerėtų, o ne apkarstų, „Veido“ surengtoje diskusijoje svarstė „Veido“ leidėjas dr. Algimantas Šindeikis, Architektų sąjungos pirmininkas prof. Marius Šaliamoras, Kraštovaizdžio architektų sąjungos pirmininkas Alvydas Mituzas ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto Architektūros instituto direktorius dr. Jonas Jakaitis.
A.ŠINDEIKIS: Kai dalis žmonių palengva iš miesto traukiasi į užmiestį, norisi pakalbėti apie individualių namų architektūrą. Pastatai, kuriuos matome Lietuvoje, skiriasi nuo tų, į kuriuos žvelgiame keliaudami po Šveicariją, Vokietiją ar Austriją. Ten miesteliai panašūs, o Lietuvoje jie labai įvairūs. Kodėl mūsų namų peizažas visai kitoks nei Vakarų Europos?
A.MITUZAS: Aiškinant skirtumus, reikėtų pradėti nuo planavimo. Lietuvoje vyko daug reformų: regionuose kūrėsi gatviniai kaimai, vėliau atėjo socialistinė santvarka, subūrusi į tarybines socialistines gyvenvietes. Viskas keitėsi, bet architektūra buvo reguliuojama. Miesto žmogus buvo įspraustas į trikampį – gyventi tarp buto, garažo ir kolektyvinio sodo, tam tikrame plote. Tai buvo priespauda, vertusi statyti ir gyventi pagal tam tikrus reikalavimus.
Vėliau miestų bendruosius planus ruošėmės rengti pagal suplanuotas teritorijas, kuriose atsirastų individualūs namai, daugiabučių kvartalai, o architektai galėtų diktuoti sąlygas, kaip turėtų atrodyti ateities miestai. Tačiau pagal žemės reformą sklypus imta dalyti taip, kad miestietis, norintis pastatyti namą, turėjo gauti ūkininko pažymėjimą. Taigi visa gyvenamoji struktūra šiandien yra dirbtina ir sudarkyta jau anksčiau.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 252014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-25-2014-m