Įsivaizduokime, kad laidoje „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ mokiniams užduotas klausimas: kas pasakė sparnuotą frazę „Karą laimėjo prūsų mokytojas“? Atsakymo variantai: Donelaitis, Vydūnas, Bismarckas.

Pateikti atsakymai neteisingi, nors populiari legenda teigia, kad mokytojų vaidmenį kare išaukštino būtent Otto fon Bismarckas (1815–1898), Prūsijos, paskui Vokietijos kancleris. Turint interneto prieigą ir padėjus pastangų galima išsiaiškinti, kokia iš tiesų buvo frazė, kas jos tikrasis autorius. Dabar tai ne kokio nors į žurnalą „Mokslas ir gyvenimas“ rašančio žiniuko monopolija. Vienas iš teisingų klausimų tūkstantmečio vaikams: kokį karą turėjo omeny Oscaras Peschelis, rašydamas, kad Prūsijos mokytojas nugalėjo Austrijos mokytoją?

Toliau neklampodami į Europos istoriją (Austrijos ir Prūsijos karas įvyko 1866 m.), galime teisėtai paniurzgėti, kad žinias tikrinant vien testais atsakymus gali iškalti ir darbštūs kvailiai, o klaidingai sudaryti testai verčia nuo bėgių visą švietimo traukinį. Niurzgame toliau: atsakymai lengviau ir greičiau surandami ne knygose ar užrašuose, o internete. Komanda „ieškoti“ labai sumenkino konspektų vertę. Komandos „kopijuoti“, „įdėti“ marina rašymo įgūdžius.

Vis dėlto iš kompiuterio plūstantis žinių tvanas daugeliui atperka menkėjančius dailyraščio ir kalimo įgūdžius. Daugelio keikiamas internetas išklibino knyginių proto mušeikų monopoliją ir atvėrė kelius dabar jau milijardinėms naršančiųjų masėms.

Apžvelgdami „vaizdus kovos dėl kultūros“ (kokio tai lietuviško romano paantraštė?), matome mūšio lauką, kuriame švietimo vadovai nuo „generolų“ iki „viršilų“ bando tuntus mokinių išlaikyti nepakrikusius. Šie nepaliauja maigę kokią nors klaviatūrą – mobiliojo telefono ar kompiuterio – ir retkarčiais prisėda prie knygų.

Tyrimai, aptariami šiame „Veido“ numeryje, atskleidžia dalykus, kurių nesugalvosi, žvelgdamas į Petro Rimšos skulptūrą „Vargo mokykla“. Šiais laikais kaimo mokyklų blogiausi rezultatai geresni nei kai kurių Vilniaus mokyklų pasiekimai. Kaimas vienodesnis, o sostinėje uždera ir geriausi, ir blogiausi balai.

Skirtumus tarp mokyklų lemia skirtumai tarp vadovų ir pedagogų. Bendrojo ugdymo įstaigų Lietuvoje yra per tūkstantį, tačiau tiktai dešimtadalis jų vadovų turi  aukščiausią kvalifikacinę kategoriją. Vaizdžiai kalbant, tarp batalionų vadų pasitaiko generolų, tačiau dauguma – leitenantai.

Švietimo reikalais susirūpinę visuomenininkai ir ekspertai nurodo du sektinus pavyzdžius: Suomiją ir mūsų pačių praeitį – esą ten ir tada pedagogikos mokslai patraukdavo geriausius gimnazijų abiturientus, ir tekdavo jiems rungtis, kaip siekiant kitų prestižinių mokslų: teisės, medicinos (apie suomius kalbame esamuoju laiku).

Pradėję nuo Prūsijos, ja ir baikime lukštenti sektinus pavyzdžius. Minėtasis O.Peschelis, svarstęs apie karą laimėjusį pedagogą, rašė ne apie gimnazijos, o apie pradinių klasių mokytoją. Tą, kuriam įėjus į klasę mokiniai atsistoja, kreipiasi „pone mokytojau“, nesikeikia per pamokas, nespjaudo ant grindų, o jei pabando – gauna rykščių. Būtent pradinių Prūsijos mokyklų auklėtiniai buvo geresni kariai ir davė į kaulus austrams.

Bet ir tas prūsų pradinukų mokytojas buvo toks kietas ne pats savaime, o todėl, kad nuo XIX a. pradžios valdžiai rūpėjo kaimo daraktorių paversti valstybės tarnautoju, kuris gautų gerbtinam žmogui deramą algą.